Rainbow gathering - vaivorykštė Italijoje

Dažniausiai šeimą įsivaizduojame kaip musmylinčių, giminingų ryšių turinčių žmonių grupę su kuria augome, kuri mus prižiūrėjo ir mumis rūpinasi. Turime ir tokias šeimas,tačiau šį kartą iškeliavome pagyventi su dar nepažįstama, tačiau labai artima šeima - vaivorykštes šeima (angl. Rainbow family).Skamba keistai? Suprantame, tad atverkite savo mintis naujoms idėjoms ir kitokiai patirčiai. 

Priešistorė. 

Veiksmo vieta: Havajai, Didžioji sala, 2016metai.

Kai keliavome paskutinėje lankytoje Havajų saloje, išsinuomavę automobilį pavežėjome tranziotoją, kuris sakėsi keliaująs į miškus prie vandenyno pakrantės, kuriuose vyksta hipių gyvenimo būdą primenančių žmonių susirinkimas. Mums parūpo, tad vienai nakčiai  ten apsilankėme ir mes. Žmonės ten renkasi visam mėnulio ciklo laikotarpiui, t.y. miškuose gyvena visą mėnesį. Tokio susirinkimo principas - visiška žmogaus laisvė, ekologija, šeimyniškumas ir pinigų neegzistavimas. Kaip ne keista, toks judėjimas pasaulyje susiformavo pirmiausia JAV maždaug nuo 1971metų ir per keletą metų išplito visame pasaulyje. Šiais laikais daugelyje valstybių vyksta nacionaliniai vaivorykštės susirinkimai(angl. Rainbow gathering), taip pat ir kartą per metus vyksta tarptautiniai, pasauliniai ir Europiniai susibūrimai.Šiais metais Europos šeimos susirinkimas vyksta Švedijos šiaurinėje dalyje. Lokacija visada keičiasi ir yra viešumai ganėtinai slapta, nes į šiuos renginius keliauja tik tie, kurie žino, reklama ar viešas skelbimas nevyksta. Tai yra renginys skirtas Homo Sapiens rūšies atstovams susivienyti į vieną šeimą, atverti savo mintis, širdis ir kūnus bendram gyjimo procesui. Gyjimu vadinamas minčių ir sielos valymas nuo kasdienybės, visuomenės standartų, rėmų, lūkesčių ir kitų gyvenimą sunkinančių reikalų. Kaip gydomasi? Tai jau individualu. Vieni medituoja, kiti daro jogą, dalijasi ilgais, giliais pokalbiais, šamaniškomis apeigomis, išsilaisvina nuo rūbų naštos, susilieja su muzika arba gamta. Kiekvienas už save, bet tuo pačiu ir su šeima, nes nuo jos vieningumo priklausys visos šeimos gerovė. Hierarchija čia neegzistuoja, visi yra šeimos broliai ir seserys, taip kreipdamiesi vieni į kitus. Laisvė reikštis, bendrauti, būti - toks reiškinys mūsų šiuolaikinėje visuomenėje yra itin retas, tad atvykus čia jau savaime sveikstama. Tai lyg sanatorija, kurioje ieškoma darnos tarp kūno, sielos ir proto. Šeima rūpinasi vieni kitais, visi dalinasi bendrais dienos ritualais, o svarbiusias iš jų yra maisto ratas (angl. Food circle), vykstantis du kartus per dieną, kai savanoriai iš supirktų maisto produktų visai šeimai (šį kartą apie 150 žmonių) ruošia maistą ir prie laužo (kai lyja “virtuvėje”) išdalina, visi kartu maitinasi. 

Kaip tai vyksta:

1. Miške pasigirsta žmonių grupės riksmas “maisto ratas” ir tai reiškia, kad savanoriairenkasi ruošti maisto šeimai. Maistas tik augalinis, turintis du pasirinkimus: virtas arba žaliavalgiškas.

2. Maisto ruošimui einant į pabaigą miške pasigirsta dar kartą žmonių šuksmai “maisto ratas, DABAR”. Tai reiškia, kad visi šeimos nariai susirenka iš kalnų, upių ir miškų pakampių bendram ritualui prieš valgį. Ritualas toks:kurenama laužavietė, aplink kurią visi susirinkę šeimos nariai susikabina rankomis ir pradeda dainuoti kartu vaivorykštės padėkos dainas. Jos trumpos, paprastos, bet itin šiltos, užpildančios bet kokią spragą sieloje ir suteikiančios harmoniją visam kūnui. 

Tokios dainos principu dėkojama už visiškai viską: mišką, šeimą, meilę, Saulę, lietų, mėnulį, vaikus, brolius, seseris ir visa kita.Visi, susikibę rankomis, į skirtingas rato kryptis siunčia bučinius - kas į žandą, kas į ranką. Visiškai nesvarbu ar vyras vyrui, ar moteris moteriai, ar suaugęs vaikui, prisiminkime, kad visi čia broliai ir seserys. Ratasužbaigiamas bendru “OM” garsu, visų rankos iškeiamos į dangų, paleidžiamas susikabimas, rankos nuleidžiamos prie širdies ir galiausiai atliekama vaiko poza, kurioje atsiklaupiama ant kelių, nulenkiama galva, rankos ir visa bendra energija atiduodama Žemei. Po šio ritualo visi atsistoja, maistas jau būna atneštas didžiuliuose puodose prielaužo ir visi užima savo vietas rate.

3. Savanoriai serveriai, t.y. dalintojai, susirenka tokiam pat mažam ritualui aplink maistą, nusiplauna rankas ir pradeda eidami aplink ratą rinkti šeimos dubenėlius sakydami “pirmas kartas” (angl. first time). Kai visos šeimoa dubenėliai užpildyti, pavalgo patys dalintojai ir pavalgę eina aplink šeimąsakydami antras kartas (angl. second time). Jeigu ir po antro karto lieka maisto, dalintojai eina aplink sakydami “bet kuris kartas” (angl. anytime). 

Pavalgius aptariami šeimos reikalai, jeigu tokių yra. Norint ką nors pasakyti šeimai sakoma “focus” (liet. dėmesys), ir visi nutylapaklausyti ką šeimos narys nori pasakyti. Jeigu reikia pagalbos ar išteklių, šeimos nariai sako “connection” (liet. jungtis). 

Retkarčiais po maisto rato ateina laikas stebūklingai kepurei (angl. Magic hat) duoti savo energijos. Tokiu metu kepurė perleidžiama šeimai ir ji būna pripildyta energijos šeimos maistui, kitaip tariant - pinigų. Tai yra vienintėlis kartas, kai pinigai egzistuoja vaivorykštėje. Pageidautina, kad vienu metu būtų suteikta visa energija ir šią procedūrą reikėtų kartoti kuo rečiau. Po vieno maisto rato Italijos šeimos subūrėjas priėko prie manęs ir tarė:

- Sese, ar galime Tavo skrybelei suteikti magijos? 

Taip mano skrybelė tapo magiška ir surinko net 365€ energijos šeimos maistui, tiek, kiek metai turi dienų. 

Kol kas viskas skamba keistai? Tikėtina, pirmoji para ten mums taip pat buvo šiek tiek mažiau jauki, tačiau praleidę ten tris naktis, ketvirtą dieną sunkiai kilome ir palikome šeimą. 

Kodėl neturime nuotraukų ar filmuotos medžiagos? Tokie dalykai ten neegzistuoja. Neegzistuoja ir laikas. Vienas vyresnysis brolis pakvietė šeimą sekančios dienos ryte susitikti sveikimo palapinėje rytinei meditacijai. Vienas brolis jo paklausė: apie kelintą valandą? O šis atsakė:

- Kai atsikelsime ir Saulė bus virš kalnų. Nežinau, nenaudoju laikrodžio, sakykime, tai galėtų būti apie 11. 

Turbūt mano aistrą knygoms žino daugėlis,tad ne nuostabu, kad knygos mus lydi kelionėje. Vaivorykštės stovyklavietės visados būna atokiose vietovėse, kurias galima pasiekti tik pėsčiomis ir tik žygiuojant ilgesnį laiko tarpą kalnais/miškais sekant paskui vaivorykštės žymes kelyje. Samana nakvojo viena maždaug 50 minučių kelio pėsčiomis per kelnus, o susidėję visą nakvynei miške reikalingą mantą pamiršome knygas. Pabudus pirmą rytą miške negalėjau nustoti galvoti apie savoskitomą knygą. Šiuo metu kelionei pasironkau skaityti Yuval Noah Harari pasaulinį bestselerį “Sapiens” apie mūsų rūšies istoriją. Knygą baigiau skaityti vietoje, kurioje rašė apie senovės rankiotojų-medžiotojų gentis ir jų gyvenimą. Pačiai būnant miške, gentyje, mano mintys sukosi tik apie tą knygąir kaip stipriai geidžiu jos teikiamų žinių. Laikiau savo geismą viduje, kol nusiprausus ir sėdint prie kalnų upės Mantautas nepasakė “Žinai, labai norėčiau čia turėti knygą”. Tą akimirką man palengvėjo ir iš karto susiruošėme žygiui atgal prie Samanos pasiimti knygų. Grįžus prie palapinės mūsų kaimynas paklausė kokie mūsų pusryčių planai. Aš atsakiau “Knygos, mes pamiršome savo knygas automobilyje, einame jų pasiimti”. Jis nustebo, nusijuoke ir sako “Jūsų pusryčiai bus knygos?”. Na, beveik taip, pasimaitinome eiline puota iš Samanoje esančių maisto sankaupų, o grįžę į mišką pasikabinome hamakus ir pradėjome maitintis knygų išmintimi ir žiniomis. Man tai dar labiau sustiprino mano patirtį, pasijutau kaip tikra senovės genčių tyrinėtoja, tai padėjo labiau įsijausti ir giliai atsipalaiduoti. 

Šį kartą mums ir vėl pasisekė palapinę pasistatyti tarp nuostabių kaimynų, kurie nuoširdžiai tapo mūsų šeimos šerdimi. Pusryčiaikartu, bendros dainos, muzika, šokiai, prausimasis ledinėje kalnų upėje, ilgi ir nepakartojami pokalbiai - visa tai buvo būtent tie pojūčiai, dėl kurių mes keliaujame. Atvėrėme širdis, prapletėme mąstymą ir susiliejome vėl su harmonija. Mums išvykstant prie pusryčių rato susirinko 8 suaugusieji, 4 vaikai ir viena kalaitė. Šeimyniškumo jausmas buvo toks stiprus, kad kūnai keliauja toliau, o mintys liko užstrigusios miške su šeima. 

Ar kartosime tokią patirtį? Manau, tai neabejotina. Havajuose tą kartą praleidome vosvieną naktį ir tik apsičiupinėjome, šį kartą pavyko labiau susilieti su gamta, šeima ir atrasti vidinę harmoniją, laisvę. Sekantį kartą keliausime tik į vaivorykštės šeimos susirinkimą ir visą savo laiką bei dėmesį skirsime tik jai, susiliesime su ja dar labiau ir pasisemsime iš jos dar daugiau išminties.

Kol kas karūnuoju šią patirtį kaip pačią vertingiausią šios mūsų kelionės metu. Ačiū šeimai už ją, ji privertė mus augti. 

Mus pasitiko šeimos narių sveikinimai “sveiki sugrįžę namo” (angl. Welcome home) ir iš pradžių sunkiai supratau ką jie tuo nori pasakyti, tačiau dabar man viskas aišku. Kai sekantį kartą “važiuosime namo pas šeimą”, toks pasveikinimas man bus giliai malonus ir suprantamas. 

Pavėjui po Europą - Kroatija: Plitvicos nacionalinis parkas.

Stengiamės būti pavyzdingi keliautojai ir prieš išvykdami iš namų pradėjome ruošti kelionės namų darbus. Dažniausiai jie siejasi su vizomis, valiutomis, biudželtu,bet taip pat ir lankytinomis vietomis. Ieškodama Europos gamtinių perliukų ne kartą internete užklupau pirmą vietą užimantį Plitvicos ežerų nacionalinį parką Kroatijoje, tad smalsumas pradėjo griaužti ir teko šią vietą aplankyti. Geologija susižavėjau nuo pat pirmų savo geografijos studijos paskaitų, ypač ją pamilau mokydamasi atpažinti uolienas ir mineralus. Visada mane traukė aktyvus vulkanizmas ir visos jo apraiškos, tad kelionių metu siekdavau tokias vietas aplankyti. Ši vieta nėra vulkanizmo apraiška, bet kur kas kitoks geologijos (žemės sandaros, uolienų ir kt.) fenomenas. Plitvicos nacionaliniame parke teka upė pavadinimu Korana, kurios ištakos, esančios kalno viršūnėje aukščiau 1000 m.v.j.l., kalno dolomito ir klinčių uolienose, per tufo barjerus, išgriaužė savo vagos kanjoną. Tufo dariniai sudaro barjerus, kuriuose užsilaiko ežeruose esantis vanduo. Klinties nuosėdinės uolienos sąveikaudamos su tekančiu upės vandeniu sudaro karstinius reiškinius, tad dalis teritorijos yra išraižyta įgriūvų. Kai kurios įgriūvos sudarogilius urvus, be to, ten yra iki galo neištirtas požeminių upių sistemos tinklas. Speleologai (tiriantys urvus) ir geologai (tiriantys uolienas) čia dar turi ką nuveikti. 

Vanduo čia itin skaidrus dėl uolienų savybių, bet ne tik. Upės ištakos yra aukštai kalnuose, iš kurių atiteka gėlas vanduo. Taip pat, šie ežerai yra upės dalis, tad jie yra pratakūs, vanduo čia neužsistovi, jis terasomis ir kriokliais persifiltruodamas iš kalno viršaus teka žemyn. 

Ši vieta, būdama dangiškai graži ir patraukli, stipriai traukia turistus. Turistų kiekis ten toks didėlis, kad nacionalinis parkas pastaraisiais metais išleido naują lankymo sistemą, kurioje bilietai į parką turi būti nupirkti internetu ne vėliau nei dvi dienas prieš apsilankymą (jeigu tokių lieka), o nespėjus jų nusipirkti internetu, galima laimę bandyti atvykus itin anksti ryte, vos tik atsidaro nacionalinis parkas. Gyvai eilei kas valandą būna palikti keli bilietai pardavimui, bet tuo pasikliauti nėraverta, nes norinčių yra gerokai daugiau. Parkas atsidaro 7:00, o mes ilgoje eilėje jau stovėjome 6:55, tad, laimei, spėjome gauti bilietą. Pramoga yra tikra prabanga, nes už du dienos bilietos paklojome viso labo 68€. Ar kartosime? Kol kas entuziazmo tam nėra, bet kartągyvenime pamatyti tikrai buvo verta. 

Kelionių metu gražiausių akimirkų perduoti per nuotraukas nepavyksta, jos užfiksuoja tik mažą dalį įspūdžio, tad pasistengėme savo patirtį nacionaliniame parke perteikti kiek aktyviau. Smagaus žiūrėjimo! 

Pavėjui po Europą - Kroatija: Seasplash festivalis.

Pirmadienis, liepos 15 d., Mantautas naršo internete ir ieško dėmesio vertų festivalių Europoje. Sekančią dieną kaip ir turime patraukti kokio nors rimtesnio kelionės tikslo link. Paskaičiavome dienas, atstumą, finansus ir nusprendėme - iki savaitgalio pasieksime Kroatiją,Šibenik miestelį, kuriame vyks Dub muzikos festivalis “Seasplash”. Jūra, muzika, Kroatija - skamba puikiai, tad nusprendėme tai padaryti pirmuoju savo kelionėstikslu. 

Pasižiūrėjusi į festivalio programą likau giliai suglumusi: pirmą kartą festivalio programoje mačiau,kad šventė prasidėtų 21 valandą vakaro ir baigtūsi 6 valandą ryto. Pasitikėjau vietiniais ir leidausi į naujų potyrių ruletę, o jų tikrai buvo. Pasirodo, dienos metu čia pleškina Saulė, o Adrijos jūros vanduo yra visiškai optimalios temperatūros, tad galiausiai džiaugiausi, kad koncertai prasidėjo Saulei leidžiantis. Dienos metu patyrėme pačių smagiausių veiklų pakrantėje, giliai atsipalaidavę ir džiaugdamiesi gyvenimu. O naktis užpildė muzika, šokiai ir ypač nuostabūs ir draugiški mūsų stovyklavietės kaimynai. Pokalbiai, diskusijos, juokas ir daug šokių - puikios kaimynystės bruožas. Jie praturtino mūsų festivalio patirtį, tad palaikome ryšį ir tikimės susitikti vėliau.

Kaimynai kairėje - šeimyna iš pietų Lenkijos, kaimynai dešinėje - festivalio savanoriai iš Kroatijos. Multikultūrali diskusija apie istoriją, geografiją (nes abu kaimynai lenkai taip pat studijavę geografiją), kultūrinius panašumus ir skirtumus, bei dabartinę gyvenimo kokybę mūsų šalyse tik dar kartą mums įrodė, kaip nuostabiai mes gyvename Lietuvoje ir kaip menkai mokame ją vertinti. 

Suvenyrų pilnas maišas, bus gaminami karoliai, gražiausi egzemplioriai atsidurs mano mokyklinėje uolienų kolekcijoje. Mokiniams visada įdomu pačiupinėti lauknešėlius iš kitų pasaulio pakampių. 

Laisvalaikis - taip pat metas edukacinei veiklai. Kiek pavyko paskaityti? Pakankamai ne daug, nes jūros vanduo vis šaukė, o Saulės spinduliai vis bučiavo, tad knyga liko antrame plane. 

Palikome mažąjį rojų - keliaujame toliau. Pas Vivi kieme, kuriame ji už mažą mokestį priima keliautojus. Dėja, Kroatijos klimatas ir gamta labai kviečia stovyklauti bet kur ir bet kada, tačiau tai nėra legalu ir baudos gana didelės, tad verčiau už naktį sumokėjome 10€ ir labai jaukiai sulaukėme ryto. 

Žalia žalia - kur dairais. 

Seasplash spalvingai ir gyvai - verta pamatyti! 

Pavėjui po Europą - Vengrija

Vengrija man nuo seno buvo mistinė valstybė, atrodo ji taip arti, tačiau taip pat tokia svetima. Apie pompastišką Budapešto miestą žinojau jau seniai, tačiau niekada nemaniau, kad jį aplankysiu taip netikėtai ir neplanuotai. 

Budapeštas - didingų imperijų palikimas. Miestas, kuris kadaise buvo trilypis, perskirtas Dunojaus upės: Budos, Obudos ir Pešto miestai buvo sujungti į vieną ir pavadinti bendru pavadinimu - Budapeštu. Prabanga ir didybė supa šį miestą, o siauros gatvelės prikimštos žmonių miniomis. Mes (ir vėl) kelionės metu išėjome ieškoti skonių ir vaizdų, tad Budapešte apsčiai radome abiejų. 
Ilgai užsibūti negalėjome, pasisveikinome su miestu, prikišome pilnus skrandžius gėrybių išjudėje toliau. O sekantis mažas tikslas - didėlis, mėlynas kliackas Europos žemėlapyje, kuris man kėlė didelę nuostabą, privalėjau jį pamatyti. Tad štai, atsiradome seklaus, didžiulio ežero pakrantėse. Susiradome jaukią stovyklavietę ir kaip reikiant pasidžiaugėme nuostabiu, plačiu, ryškiu naktiniu dangumi ant ežero kranto, gurkšnodami prabangų (ne visai, bet šiek tiek) vietinį Balatono ežero regiono vynuogynų vyną. Retas vynas yra mane taip pakerėjęs, kaip tas, kurį rekomendavo vietinis somelje rūšinio vyno parduotuvėje. Dabar žinau, kad Vengrija mane taip pat šaukia atgalios pas save. 

Anksti keltis ir produktyviai pradėti dieną - gero gyvenimo bruožas. Rytinė joga ant Balatono ežero pakrantės liepto yra nuostabios dienos pradžia.

Dar daugiau vaizdų ir garsų mūsų įspūdžių kupiname vaizdo klipe. Smagaus žiūrėjimo! 

Pavėjui po Europą - Lenkija

Lenkija - amžina kaimynė, apraizgyta ilgais istoriniaisįvykiais ir kultūriniais stereotipais. Kol kas mūsų Lenkijos patirtis buvo tik sostinė, šiek tiek šiaurinės valstybės dalies ir maršruto Varšuva-Berlynas automagistralė. Šį kartą pamatėme kur kas daugiau ir, nuoširdžiai tariant, pamėgome Lenkiją. 

Būtina aplankyti Krokuvą - šnabždėjo man balsas galvoje. Apie ją girdėjau daug, tad spirgėjau įsitikinti pati. Mantautas buvo skeptiškas ir pasirengęs apvažiuoti šį miestą, tačiau mano azartas yra rasti rūšinės kavos, o jo azartas yra rasti naujų skonių. Šį kartą Krokuva mus pribloškė savo istorija, architektūra, o ypač - skanumu. Aptikome kavinę-užkandinę “Vegano”, kuriojepatyrėme bene gardžiausius mūsų kelionių pusryčius. Pasisėmėme įkvėpimo ir pamaloninome skonio receptorius dangiškais patiekalais. Nesu linkusi internete skaityti arba pati palikti atsiliepimus apie lankytas vietas, tačiau šį kartą nesusilaikiau ir palikau įvertinimą, nestokia vieta - privaloma į Krokuvos “būtina paragauti” sąrašą.

Antras dublis - veganiški kebabai. Skonio paletė buvoitin egoztiška, o eilė maistui labai ilga. Vis gi buvo labai verta ir gardu, tad į Krokuvą grįžti pavalgyti vėl norime. 

Pilnai privalgę ir pasigardinę gyvenimą keliavome toliau tikslo link, tad kirtome Tatrų kalnus ir atsidūrėme nakvynei Zakopanėje. Žavinga, jauku, gražu - nusižiūrėję vietelių ir veiklų, būtų smagu sugrįžti ilgesniam laikui. 

Verdiktas - Lenkijos pietinė dalis mus šaukia atgal atskirai kelionei su pilnu dėmesiu tik jai. Taip mintyse ir šiek tiek garsiai pamąstėme: jeigu dar vis egzistuotų Abiejų Tautų Respublika, gyventi Lenkijos pietuose būtų visai smagu. Bet, yra kaip yra ir Vilniui mes liekame ištikimi. Keliaujame toliau. 

Pirmos dienos - pirmi įspūdžiai. Smagaus žiūrėjimo! 

Pavėjui po Europą - pradžia.

12:00, Liepos 16 d., 2019 m.

Vilnius.

            Namai sutvarkyti, šiek tiek tuštesnis nei įprastai, automobilyje sukrauta visa kelionės manta, o pilve švelnus jaudulys ir nerimas, visa tai yra ženklai, kad kelionės pradžia jau čia. Sapnavau neįprastą sapną: veiksmas vyko ten, kur užaugau, Vokietijoje, mane supo mokyklos bendražygiai, kurių keliai išsiskyrė jau prieš keletą metų. Viso sapno metu bandžiau jiems išaiškinti, koks nuostabus yra Vilnius ir kaip gaila, kad jie jį paliko. Pasakojau jiems, kaip Vilnius atrodo šiandien, koks jis modernus ir nuostabus. Viso sapno metu gyriau Vilnių taip, kaip realybėje mažai kam išsipasakoju. Pabudusi ryte pilve pajutau švelnų nerimą, kuris persirengęs baimės prarasti Vilnių rūbais bandė mane pašaukti. Viskas aišku - su manimi bando susisiekti pasąmonė. Išgirdau ją, supratau jos nerimo šaltinį: ji nerimauja išeiti iš komforto zonos. Nieko naujo, šį jausmą jutau daugybę kartų gyvenime, žinau kas jis ir iš kur kyla. Nuraminau pasąmonę, pašnabždėjau jai, kad Vilnius mūsų lauks, jis niekur nepradings. Kelionės turi ne vien tik romantiškąją gražių vaizdų pusę, jos su savimi taip pat atsineša daug nerimo, baimių, sunkių vidinių emocinių verpetų. 

            Jeigu turėčiau išskirti vieną sunkiausių dalykų visose mūsų kelionės, tai vienareikšmiškai būtų prisirišimas. Mes prisirišame prie visko, kas mums yra malonu: patogumas, saugumo jausmas, artimi žmonės, namai, daiktai, darbai. Prisirišimas yra gyvenimo inkaras, jį įsitempti į valtį yra labai sunku. Fiziniame gyvenime inkarui įsitempti reikalinga raumenų jėga, o pasąmonėje tam reikalinga drąsa. 

          Pirmiausia reikia įveikti Lenkiją, Tatrai šaukia. Tuomet ateis laikas pasisveikinti su Slovakija. Kol kas tiek, riedame pirmyn pavėjui!

Naudojamės išmaniųjų technologijų teikiamais privalumais ir šios kelionės metu gyvybingiau dalinamės įspūdžiais, o ypač emocijomis. Pradžia atlikta - smagaus žiūrėjimo!

Nauji vėjai

              Užtruko ilgai, kol mūsų kelionių įranga vėl buvo ištraukta iš spintų, surinkta iš pakampių ir vėl naujai įvertinta. Dabar, patirties gausiai papildyta, sudėta ir surūšiuota, laukia savo vietose, paruošta naujiems gyvenimo nuotykiams. Šį kartą nei toli, nei arti - Europa. Kur tiksliau? Vieni vėjai težino. Brolis vėjas Vasaris mus kvietė ir šnabždėjo, kad orai bus geri, o Saulės daug. Brolis vėjas Vakaris mus kvietė ir tikino, kad pas jį bus gražiausi kelionės vakarai. Brolis vėjas Rytis žadėjo daug Saulės bučinių nuo pat ankstyvo ryto. Na, o brolis vėjas Šiaurys sakė lauks mūsų grįžtančių namo, kai  Lietuvos žemę išbučiavusi Saulė vėl po truputį trauksis iš mūsų kraštų, nudabindama miškus visomis šiltomis vaivorykštės spalvomis.

            Patikėjome visų brolių vėjų pažadais, tad susikrovę savo namus į Samaną išsiruošėme pavėjui. Per kalnus, miškus ir laukus, per upes, ežerus ir jūras, per lietų, Saulės spindulius ir žvaigždes, tiesiai į nuotykių kupiną Pasaulį. 

              Ta nuostabi akimirka, kai mintyse pagalvoji, o gyvenime įgyvendini: dabar aš keliausiu. Kodėl? - Nes galiu. Ir keliauju ne viena, o su geriausiu savo draugu ir namais ant ratų. Kodėl dabar? - Nes vasara per daug graži ir ilga, kad galėtume būti tik vienoje vietoje. O juk viduje ugnelė rusena visada, prašosi laukan, nori būti pašiurenta Alpių kalnuose, itališkuose makaronuose, prancūziškame vyne, vokiškose bandelėse ir Amsterdamo loftuose. Ugnelės klausyti būtina, tad viską susiruošę iškeliavome pabudinti savo kelionių įgūdžių. 

               Šį kartą kelionę pradedame kiek kitaip. Iš sostinės su manta ir Samana (Volvo 850) išdundėjome įvietą, kur Velnias nešė ir pametė - Anykščius. Kažkada nešdamas čia pametė akmenį, o šią vasarą muzikos festivalį “Velnio akmuo (angl. Devilstone). Miškas, upė, muzika - skamba kaip tai, ko ieškome. Festivalį atidarę su mėgiama atlikėjų grupe iš Japonijos Kikagaku Moyo įamžinome akimirką papildydami plokštelių kolekciją ir tesiame bandomąją išvyką. 

                    Jauni, laimingi ir entuziastingi kuriame namus ant ratų, o įprastą gyvenimo būdą išlaikome - jaukumas, praktiškumas, tvarka ir estetika keliauja kartu. Mantauto močiutės profesionalios užuolaidos ne tik puošia mūsų Samanotus namus, bet ir suteikia kokybiško, ramaus miego. Pirmo ryto pabudimas automobilyje vis klausia “Na, kaip? Ar pasiilgai? Ilgai laukiau, užtrukai.” Atmerkus akis ir atsidarius bagažinę pasirinkame rytą, o jam atsakome “Atsiprašome, kad užtrukome. Ilgėjomės, net labai.”

Viso gero, Islandija.

Planas buvo toks: skrendam į Islandiją, išpildom svajonę ir tęsiam tradiciją savo gimtadienio nešvęsti namie. Savo gimimo dieną turėjau eiti į Reykjavik Roasters atsigerti kavos, pasidovanoti sau pupelių, susiruošti kelionei ir skristi namo. Išėjo taip, kad visi šie planai įvyko 4 dienomis anksčiau, nei planuota. Nepaisant to, pasilepinau šviežiai virta kava ir pasidovanojau pakelį peruvietiškai islandiškų kavos pupelių. Liko tik sulaukti sekmadienio ir visiems naujai sutiktiems asmenims nuo šiol prisistatyti, kaip vieneriais metais vyresne. Arba seniai pažįstamiems priminti, kiek man skaičių. Žinau tik tiek, kad Mama tikrai džiaugsis. Jai nebereiks sukti galvos ir skaičiuoti laiko zonas, kad mane pasveikintu būtent mano gimimo valandos metu. 

Islandijoje praleidome 10 dienų. Kelionės biudžetas ne minimalus, bet ir ne mūsų standartinis, tad tarpinis to variantas visai padorus. Mums labai patiko Islandija, o Reykjavikas tikrai labai jaukus. Orai čia mūsų nesužavėjo, bet poliarinės dienos buvo tikrai įspūdingas fenomenas. Mano įsimintiniausios akimirkos buvo Dettifoss ir nakvynė su Airiais, żygis iki ledyno, ledkalnių pakrantė, Hengifoss ir karštų versmių upė. Nesakau, kad visa kita nepaliko įspūdžio, tačiau giliausiai įsirėžė šie įvykiai. Paminėtinas žavus kempingas (stovyklavietė) Reykjavike. Ji buvo bene viena geriausių mūsų kelionių patirtyje. Jos garbei prisiminimui įkėlėme šios vietos nuotraukų. Visiems rekomenduojame čiupti palapinę ir ten apsigyventi. Be to - jeigu kas nors ketina čia keliati ir pasiimti grynųjų pinigų, tai nesivarginkit, jie modernesni nei mes Lietuvoje, visi kalba puikiai angliškai ir čia tikrai nieko nepritrūks. Rekomenduočiau tik pasiimti vaistų, jeigu yra polinkis sirgti - pamačius kainas vaistinėse būtų pigiau skristi namo, nei gydytis vietoje. Žavinga šalis, liūdna palikti. Laimei išskrendant apylinkę dengė šlapia rūko danga, tad širdgėla nebuvo tokia stipri. 

 Kaip visada, kelionėse būna ir sunkių, ir lengvų akimirkų. Vienintėlis ir esminis dalykas, kurio išmoko kelionės yra tai, kad viskas praeina. Viskas yra laikina. Nuostabus saulėlydis - laikinas, puikūs orai - laikini, pykčiai - laikini, sunkumai - net ir jie greit praeis. Išmoksti džiaugtis akimirka, vertinti čia ir dabar. Išmoksti apsikrauti ne daiktais, o jausmais, potyriais, atsiminimais. Išmoksti gyventi minimalistiškai, pasikliauti visomis savo savybėmis ir iš situacijų suktis kūrybingai. Išmoksti pažinti save, aptinki savo ribas ir ydas. Permąstai savo ir visuomenės vertybes, pailsi nuo rutinos ir spėji pasiilgti sau brangiausių dalykų, žmonių, veiklų. 

Dar viena laiminga, sėkminga kelionė baigta. Ačiū Mantautui, už nuostabų bendrakeliavimą. Ačiū Islandijai - Takk Ísland! 

Jau beveik ankstyvas galas

Turbūt jau minėjome ne kartą, bet tai eaminis dalykas, tad paminėsime dar kartą - Islandijoje VISKAS LABAI BRANGU. Suprantu, kad Pasaulyje yra daug brangesnių vietų, bet mūsų studentiškai kišenei Islandija yra tiesiog vieno karto kelionė. Sėkmingai ir labai laimingai atidavę automobilį atgal į nuomos punktą nusprendėme atsipalaiduoti ir 'atšvęsti'. Mūsų šventimas pasireiškė tuo, kad nusipirkome alaus parduotuvėje, apie barą net nekalbėjome, nesvarstėme, nesvajojome. Bare vienas alus kainuoja vidutiniškai apie 12€, nebent pataikai ant taip vadinamos "Happy hour", kai gėrimai būna pigesni. Tada gal bus kokie 10€ už bokalą. Specializuotoje alkoholio parduotuvėje, kuro dirbo vos 8 valandas per parą (kai kur dirba tik po 2h per parą) išsirinkome vidutiniškos kainos vietinio, islandiško alaus šventimui ir dvi skardines pigesnio, vietinio birzgalo (nors buvo visai skanus). Tą "prašmatnų" (tiksliau eilinį, bet mums per brangų) alų nusprendėme supakuoti kaip dovaną, kad būtų šventiškiau. Vis gi tokią prabangą sau leidžiame tik kartą per atostogas. Pasiemėme labai tipiškus alus : Mantautas pasiemė vikingišką, juodą stautą, o aš Frėjos (meilės ir vaisingumo deivės) baltą, kvietinį, belgiško tipo alų. Tikrai nepasigailėjome, abiems alums suteikiame po dešimtuką mūsų asmeninio vertinimo. Buvo verta.

Daug mažų priežasčių mua privertė pakeisti savo atostogų planus. Nusprendėme savo būvimą čia sutrumpinti ir pakeitėme savo skrydį 4 dienomis anksčiau. Šaltis, nuovargis, prieblandos trūkumas, liūtys, apkeliauta visa sala ir milžiniškos kainos mūsų nebelaikė saloje. Pamatėme viską, ką galėjome ir norėjome. Kaip opcija liko tik tas minėtas žygis, bet lietus, šaltis ir nuovargis sakė, kad ten jau buvome ir nebus nuostolis dabar keliauti namo. Pakeitėme lėktuvo bilietus ir laukėme skrydžio namo. Už 4 Islandijoje nepraleistas dienas sutaupėme kelis šimtus eurų. Manau verta. 

Pamiršau paminėti - mus vidury baltos nakties sutiko islandiška ragana ir kuriam laikui pavertė į trolius! Ką manote? Yra panašumų? Taip atrodome, kai pavargstame nuo kelionių.