Vaivorykštės kriokliai ir Havajietiški vėžliai

Keliaujant po Didžiąją Havajų salą gražiausius kampelius reikia aptikti pačiam. Čia nėra kelio ženklų, kurie nurodytų nuostabiausias vietas į gražiausius vaizdus. Kaikurie iš šių grožybių būna pažymėti žemėlapiuose. Vienas iš jų buvo šis žavingas vaivorykštės krioklys. Jo pavadinimas kilęs iš tiesioginės jo išvaizdos - krentantys vandens lašai krioklio apačioje sukuria gražią, ryškią vaivorykštę. Pasak legendos, krioklio viršuje turėjo būti karštosios versmės, bet mes jų neradome, vanduo buvo vis vien labai šaltas. Aplinkui upė apaugę milžiniško dydžio suaugę medžiai, savo šakomis persipynę vienas su kitu. Kartu su Mantautu juos pavadinome įsimylėjelių medžiais, nes vienas medis negali būti be kito, kadangi jie susijungę ir vienas kitą remia.
Šiek tiek išvargę nusprendėme paieškoti pakrantės, kurioje galėtume atsivesinti ir pailsėti. Mums pasisekė, nes būtent toje, kurią išsirinkome buvo didžiulių havajietiškų vežlių. Mantautas iš viso matė 4. Juos prisišaukti labai paprasta, tiesiog įlipi į vandenį ir jie patys priplaukia tavęs apžiūrėti. Priplaukia, baksteli su norimi arba koja ir plaukia toliau.

Priežastys, dėl kurių verta pasiimti tranzuotojus

Tranzuotojai dažniausiai nebūna tyleniai, norintys nemokamai pavažiuoti. Žmonės dažnai tranzuoja arba ima tranzuotojus, nes nori pakalbėti. Tokio tipo žmonės dažniausiai turi įdomių istorijų, išgyvenimų, žinių ir patarimų. Todėl mes ir mėgstame tranzuoti - visados sužinai ką nors naujo. Per vieną dieną paėmėme tris tranzuotojas. Pirmoji mums parodė, kur yra užsislėlęs, juodo smelio, nudistų pliažas. Ji mus pravedė pro uolietą pakrantę ir staiga atsidūrėme visiškoje kūno laisvėje. Tik gaila, kad juodas smėlis labai greit ir stipriai įkaista, visados norisi glaustis pavėsyje.
Antroji tranzuotoja mums parodė kur yra šiltų versmių šaltiniai. Viename iš jų buvo trisdešimties laipsnių šiltumo, labai skaidrus ir tik lengvai sūrus vanduo. Čia su Mantautu praleidome daug laiko, daug nardėme ir grožėjomės Havajietiškomis žuvytėmis.
Jas abi tą patį vakarą sutikome renginyje, pavadinimu " Dėdės Roberto". Tai buvo vietinis renginys, vykstantis du kartus per savaitė. Savo pobūdžiu labai priminė Kaziuko Mugę arba miesto šventę - buvo daugybė rankdarbių, šviežaus maisto, įvairių maisto gaminių, gyva muzika, šokiai ir labai gera nuotaika. Ši šventė visiškai nebuvo turistinė, buvo labai atokioje salos vietoje, todėl labai džiaugiames pabendravė su vietiniais ir susipažinę su jų gyvenimo būdu.

Aktyvios lavos pliūpsniai

Žinoma, pačios gražiausios kelionių akimirkos nėra užfiksuotos nuotraukomis ar video vaizdais. Pačios nuostabiausios akimirkos liko tik mūsų atmintyje. Ši akimirka yra viena iš jų.
Eilinį kartą nusprendėme apsistoti Vulkanų nacionalinio parko kempinge, tačiau prieš eidami miegoti tradiciškai aplankėme kraterį. Jau buvo valanda po saulėlydžio ir automobilių aikštelė buvo pilnai užstatyta. Aptikę laisvą vietelė, prasibrovę pro žmonių minią atsistojome prie užtvaro kraštelio ir stebėjome kraterį. Staiga cyptelėjau, atkišau pirštą į kraterį ir sustingau - virš kraterio kraštelio šmėštelėjo aktyvios lavos pliūpsnis! Ir tai buvo tik pradžia... vos tik atvykome, pastebėjome, kad garų čia šį kartą kyla daugiau, o vos po kelių minučių supratome kodėl. Krateris yra kaip asmenybė - paslaptinga ir nenuspėjama, todėl kaskart jo aktyvumas būna skirtingas. Šį kartą jia buvo aktyviausias, pro kraštelius matėsi lavos pliūpsniai, girdėjosi lavos dundėjimas, o nosį dirgino sieros dvokas.
Ši tobula gyvos Žemės išraiška turėtų būti kiekvieno geografo tikslu - išvysti aktyvią, gyvą mūsų planetą yra tiesiog nepakartojamas jausmas!

Pololu slėnis ir hipių susirinkimas

Girdėjome gandus apie Hipių susirinkimą. Jis yra tarptautinis ir vyksta įvairiose Pasaulio šalyse. Atkeliavę į šią salą pradėjome vietinių klausinėti ir sužinojome, kad į šį susirinkimą nespėjome. Šiek tiek nusivylėme, bet nepasidavėme. Nukeliavome į šiauriausią salos dalį, kurioje prasideda pasakiško grožio slėniai. Juose nėra gatvių, juos gali pasiekti tik kojomis, vandeniu arba oru. Kelias iki pirmojo slėnio prasideda stačiu, maždaug 25 minučių žygiu iki papludimio. Pasidžiaugę gražiu vaizdu ir banginių kompanija pradėjome eiti į pirmąjį slėnį. Tolumoje išvydome palapinių siluetą ir nusprendėme apžiūrėti iš arčiau. Priėję hipių būstinę išvydome vėlevą su užrašu "Aloha, sveiki atvykę namo". Užkalbinome kelias muma sutiktus hipius ir nusprendėme naktį praleisti su jais. Užlipome atgal į kalno viršūnę, susikrovėme reikalingus daiktus ir ėjome atgal į slėnį. Čia susipažinome su maloniais žmonėmis, jie mus vaišino vakariene ir pusryčiais rėkdami "nemokamas maistas miške". Visi kartu pasitikome kylančią pilnatį ir vienu metu jie pradėjo kaukti vos tik menulis išlindo virš vandenyno. Čia iš viso buvo apie 20-30 žmonių ir 7 šunys, iš kurių 5 buvo mažyčiai šuniukai.
Ryte atsibudę ilgai neužsibuvome, papusryčiavome, susipakavome ir traukėme toliau.

Išskirtinė Havajų geologija

Didžioji Havajų sala savo geologija yra labai paslaptinga. Dėl nesenai tekėjusios lavos dideli salos plotai savyje slepia neatrastų kampelių. Vienas iš jų yra šis įgriuvęs lavos tunelis visiškai šalia greitkelio. Tikiu, kad geologams šioje saloje darbo netrūksta, o prieš ką nors statant, būtina įsitikinti, ar žemė po kojomis staiga neįgriūs.

Jauki viešnagė

Keliaudami niekados nežinome, kur teks miegoti. Tranzuodami vietinių vis paklausiame, ką jie rekomenduotų. Iš visų gautų rekomendacijų ši kogero buvo viena geriausių - mažas, labai senas Manago hoteliukas Captain Cook mieste. Čia toks jausmas, tarytum laikas sustojo prieš beveik 100 metų. Visi baldai seni, laiptai lengvai girgždantys. Šis mažas hoteliukas turi labai daug žavesio. O žavingiausia jame - kaina. Kambarys dviems su bendru vonios kambariu nakčiai tik $46,50. Atrodo daug, bet Jūs turėtumėt pamatyti vietines kainas...
Labai pamėgome šią vietą, jau net du kartus čia grįžome, ir dar tikrai grįšime progai pasitaikius.
Pasak savininkų - Hotlio restoranas yra seniausias Havajuose, hotelis įkurtas 1917 metais.

Žalio smėlio papludimys

Nepaslaptis, kad Pasaulio papludimiai yra patys įvairiausi, įdomiausi ir skirtingiausi. Vieną tokį įdomų iš jų ir mes aplankėme - žalio smėlio papludimį. Turiu pripažinti, kad apie tokį žalio smėlio papludimį pirmą kartą išgirdau tik atkeliavusi į Havajus. Nuo pat pirmos akimirkos, kai aš išgirdau apie šio papludimio egzistavimą užsidegiau noru jį pamatyti. Net kai išgirdau, kad iki jo yra sunkus, ilgas kelias nepabūgau ir toliau svajojau jį pamatyti. Papasakosiu Jums tiek - mano lūkesčiai nebuvo itin dideli, mat kituose salų papludimiuose smėlyje vis pasirodydavo stiklo išvaizdos mineralų gabaliukai, kurie mane labai žavėjo. Jų dydis būdavo apie centimetrą ar du. Būtent jų aš tikėjausi tame žalio smėlio papludimyje - visos krantinės nusėtos tik jais, tarytum paklotas stiklo šukėmis. Šitos fantazijos varoma ėjau pati ir dar Mantautą vedžiausi kartu.
Nuvažiavusius į stovėjimo aikštelę mus pasitiko vietiniai ir pasiūlė jų paslaugą - jie mus nuvežtų iki to papludimio pirmyn ir atgal už $15 asmeniui. Pasvarstėme, kad $30 už gražų pasivaikščiojimą yra per daug ir nusprendėme eiti. Išsitepėme 50 spf kremu nuo Saulės ir pradėjome žygį. Pirmieji keli šimtai metrų buvo išasfaltuoti, tuomet kelias pasisuko už mažos kalvelės ir staiga atsidūrėme plikoje dykumoje. Nors ji ir buvo lengvai apžėlusi pageltusia žole, mums tai vis vien buvo dykuma. Kelias buvo ilgas, dulkėtas, itin karštas, Saulė kepino virš mūsų galvų, o banginiai tolumoje mus džiugino savo vandens išdaigomis. Tai buvo pirmas kartas, kai mes savo akimis matėme gyvai besipliuškenantį banginį. Vaizdas buvo nuostabus, spygavom kaip maži vaikai.
Pakeliui stabtelėjome visiškai mažutėje įlankėlėje, kurioje jau buvo žalio smėlio užuominos, jos buvo būtent tokios, kokių tikėjausi. Žinojome, kad toliau laukia daugiau, todėl neužsibuvome.
Po valandos pagaliau priėjome keistos formos iškišulį, kurio apačioje ir buvo tas garsusi žaliasis smėlis - jis buvo visiškai ne toks, apie kurį aš svajojau. Jis buvo pilkas, su žaliu atspalviu, labai labai smulkus. Man tai labiau priminė pelėsį ant pasenusio sūrio, negu mano išsvajotą stiklo pakrantę. Stengiausi nenusiminti iš apmaudo, vis gi iki šio papludimio ėjau net visą valandą... pripažinsiu, kad ta maža įlankėlė mane daug labiau sužavėjo.
Mantautas išsimaudė ir mes patraukėme atgal. Nepasisekė, nes tuo metu kaip tik buvo pirma valanda dienos ir Saulė kepino be pasigailėjimo. Nors ir buvome išsitepę kremu nuo Saulės, vis vien jutome kaip skrunda oda, tiesiog skaudžiai kepino. Apsirišome ką tik turėjome, kad tik nenudegtume per daug. Nukentėjusiųjų buvo - nosis, žandai, blauzdos, pečiai, Mantauto ausys. Laimei stipriai sužalotų nebuvo ir viskas atsigavo po gaivinančio dušo ir šalto kondicionieriaus mašinoje.
Keliaujantiems iki šio papludimio galiu patarti tiek: pasiimkite tiek vandens, kiek panešate, išsitepkite matomu sluoksniu kremu nuo Saulės, tuomet pridenkite visą kūną skudurėliais ir neikite vidurdienį. Arba paprastuoju būdu tiesiog sumokėkite penkiolika dolerių...

Juodo smėlio papludimys

Visame Pasaulyje yra išsibarstę juodi papludimiai - jie susikaupia vulkaninės kilmės salose, kuriose vanduo skalauja ir smulkina lavos krantines. Smėlis čia žavingos juodos spalvos, žvilgantis, nenugludintas, kaikurios dalelytės dar vis kampuotos, bet nėra skaudžiai aštrios. Atrodo, tarytum bangos neštų purvą į krantą. Turiu pasakyti, kad toks smėlis man labai labai patinka.

Havajų Vulkanų nacionalinis parkas

Pirmą kartą Vulkanų nacionalinį parką išvydome naktį. Kaip mažas musytes mus patraukė švytėjimas ir iš nuostabos pradėjome bėgti link jo. Pribėgę kraštą negalėjome atsižiūrėti - horizontas buvo nudažytas raudonos spalvos atspalviais nuo kraterio pusės, o iš dangaus visą apylinkę apšvietė pilnas mėnulis. Gaila, kad telefono kamera nesugeba taip tikroviškai užfiksuoti tokio nuostabaus vaizdo, dabar tai atrodo tik kaip raudonas taškas tolumoje. Bet, mums pavyko geriau užfiksuoti nuostabią kraterio šviesą mūsų foto aparatu - nuotraukas parodysime grįžė į Kanadą. Be to, telefonu nepavyko užfiksuoti didžiosios dalies nuostabių vaizdų, todėl labai džiaigiuosi, kad Mantautas daug filmavo, nes nufilmavus vaizdas daug geresnis ir tikroviškesnis. Laukite filmukų!
Pačiame Vulkanų nacionaliniame parke yra tobulai nutiestas asfaltas, kuria veda tiesiai tarp įvairių senų kraterių. Važiuoji šia gatve ir kas dvi minutes vis stoji kitoje gatvės pusėje apžiūrėti dar vieno seno kraterio.
Čia mes dvi naktis nakvojome savo palapinėje ir turiu pasakyti, kad ši vieta buvo gražiausia, kurioje esu stovyklavusi! Vaizdas ir dieną ir naktį sugeba atimti žadą - ypač ryte kylant Saulei, nes tuomet menulis pradeda lėtai slėptis už Mauna Loa ugnikalnio, o kylanti Saulė ugnikalnį nudažo degančia raudona spalva. Tai buvo kogero pats gražiausias mano kada nors matytas saulėtekis. O naktį iškišę nosis iš palapinės matėme tą stulbinantį, raudoną, kraterio nudažytą dangų. Čia civilizacija taip toli, kad net baugu nuo tylos. Kartais svirpliai nutraukdavo tylą, bet vis vien ausys džiaugėsi tylos terapija. Tiesiog pasakiška vieta nakvynei.