Salos vakarinėje dalyje yra didžiuliai plotai kurie yra nepasiekiami automobiliu. Iš viso nepasiekiamos pakrantės ilgis yra apie 11 mylių. Sakoma kad šis krantas yra vienas gražiausių tačiau jį galima pasiekti tik trimis būdais: jį galima priplaukti su valtimi, perskristi su helikopteriu arba eiti iki tolimiausio jo krašto apie dvi dienas viena kryptimi. Kelias yra kalvotas, ganėtinai sunkus, slidus, vietomis šlapias, kertantis kelis upelius. Girdėjome kad šis takas yra pats pavojingiausias kai lyja nes vanduo greitai užtvindo bet ir greitai atslūgsta. Kai kurios vietos yra stipriai slidžios dėl vandens pertekliaus, kai kitos vietos gauna daug saulės todėl stipriai įkaista ir pasidaro labai sunku juo eiti, nes tampa itin karšta ir tvanku. Mes ėjome apie dvi mylias, tai yra apie 3 kilometrus, iki paplūdimio. Vaizdai buvo nuostabūs, egzotiški, kvapą gniaužiantys. Vandens mėlynumas ir augalų įvairovė mus žavėjo. Viena kryptimi užtrukome apie dvi valandas. Pagaliau pasiekę papludimį papietavome, pailsėjome ir ėjome atgal. Prie mūsų tuojau pat prisistatė vietinės katės kurios iš lankytojų visados tikisi gauti kąsnelį maisto. Žmomės pasakojo, kad šio kelio gale gyvena vietinių "hipių", t.y vietinių laisvamanių žmonių bendruomenė. Pasirodo, jie ten augina savo gyvulius, gyvena hamakuose ir sėja įvairias daržoves. Retkarčiais užsuka reindžers (vietinis miškininkas) ir juoa visis išvaiko, tačiau ne ilgam - jie vėl greit grįšta į savo vietą. Eidami iki paplūdimio kelis tokius sutikome. Kol mes žygiavome su rimtais ir gerais žygio batais, jie mus lenkė lėldami basomis. Vieną tokį vietinį prigriebėm tranzuojant. Jis mums papasakojo, kad į miestą išeina vieną ar du kartus į mėnesį, nusiperka pačių būtiniausių dalykų ir per dvi dienas su pilna kuprine vėl grįšta į mišką.
