Sausio 7 dieną atskridome į antrąją mūsų kelionės salą - Kauai. Ši sala (iš pagrindinių) yra seniausia, jau prieš ilgą laiką nustoję veikti vulkanai senai pradėjo irti ir formuoti naujus kraštovaizdžius. Ši sala taip pat pasižymi mažesniais turistų srautais. Turizmo infrastruktūra itin stopriai ribojama tik turais, hoteliais ir nuomotom mašinom. Manydami, kad čia bus pigu (nes nekomerciška) išsipirkome kelių dienų labai pigią nakvynę viename iš kelių saloje esančių rajono kempingo vietų. Pasirodo, kad kaina atitinka kokybę. Nakčiai žmogui nakvynė čia kainuoja vos tris dolerius. Atkeliavę pamatėme vos kelias palapines ir tuojau jau pat pastebėjome jose gyvenančius žmones, o jie tikrai nėra keliautojai. Mat Havajuose, o ypač šioje saloje nekilnojamas turtas yra itin brangus ir žmonės nesugeba jo įpirkti, todėl tampa benamiais. O šiuose parkeliuose yra tuoletai ir tekantis, geriamas vanduo ir būtent tai juoa patraukia čia apsistoti. Parkelis pirmadieniais uždarytas, o ir legaliai gyventi čia galima vos po 60 dienų į metus.
Pasijauteme nepatogiai, ypač kai pastorius mus pakvietė vakarienės, kurią šiaip atnešė našlaičiams, benamiams vaikams. Visi čia itin tikintys ir malonūs žmonės.
Mūsų nakvynės vieta yra prie pat mažos įlankos ir paplūdimio, tačiau įlanka nejuda ir todėl jau prasmirdo nuo stovinčio vandens, o pakrantė galinga ir per pavojinga maudymuisi. Bet gera žinia - miestelis turi kelias maisto parduotuves, todėl nieko netrūksta.
Kolkas čia esame vieninteliai mūsų matyti keliautojai, niekas nevaikšto su kuprinėmis, niekas netranzuoja. Visi turistai išsinuomoja mašinas ir važinėja nepastebimi.
