Šiandien apvažiavome ir iššniukštinėjome Waimėjos kanjoną - dar vadinamą Ramiojo Vandenyno didžiuoju Kanjonu. Nuostabi, įspūdinga ir labai didinga vieta, tobulo grožio ir taikos, ramybės įsikūnijimas. Šiame kanjone yra viena (o gal ir pati) lietingiausių vietų Žemėje, todėl kadaise stovėjusius vulkaninius kalnus vanduo išgriaužė didžiulėmis savo srovėmis ir šiandien kanjonas stovi ant vulkaninių akmenų nuolaužų ir raudonų, lyg molio, dalelių kalvų. Didieji kanjono plotai apaugę augalija, pilna paukščių, o pačiame kanjone teka labai ilgas krioklys, kuris vis užpildo plonytį kanjono upelį. Į šiuos kalnus nuo Ramiojo vandenyno atsitrenkia didžiuliai debesys, lengvai kopdami kalnų viršūnių link ir skirstydami lašelius po visą salą.
Be to, čia teko didžiulė garbė gyvai susipažinti su pačiu pirmuoju Havajų gyventoju - vietinių vadinama ʻŌhiʻa lehua, o tarptautiniu vardu dar žinoma kaip Metrosideros polymorpha. Šis augalas pirmasis sugalvojo triuką, kaip išgyventi ekstremaliose Havajų salų sąlygose ir suleidęs savo šaknis į olas sėmėsi mineralizuotą vandenį, pats gyveno, mirė ir pūvo vardan kitų augalų, suteikdamas jiems dirvą, ant kurios greit pradėjo augti ir įvairūs kiti augalai.
