Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

Anksti nukeliavę į oro uoatą pastebėjome lengvą sąmišį. Prie manęs priėjo darbuotojas ir paklausė:
- Ar jau girdėjote naujienas?
- Kokias naujienas? - paklausiau nustebusi.
- Air Canada oro linijų skrydis į Vankuverį atšauktas, jis neišskrido iš Vankuverio dėl nežinomų techninių gedimų.
Su šiais jo žodžiais mano šypsena buvo didensė nei tik iki ausų. Puikiai nujaučiau, kad mūsų Havajai dar nenori paleisti! O dar geriau - už mus nuo šiol atsakingos oro linijos, t.y mes gauname nemokamą nakvynę ir transportą! O oro linijos nesismulkino, už atšauktą skrydį kompensavo daugiau nei mes sau leidome per visą kelionės mėnesį - transportas taksi iki vieno prabangiausių salos hotelių - Hapuna Prince Beach Resort - su maisto kuponu! Kogero buvau laimingiausias žmogus iš visos grupės, nežinojau kur dėti džiaugsmą. Atkeliavome per vėlai, restoranas jau buvo uždarytas, tačiau gavome pyragėlių nakčiai ir pasinaudojome kavos aparatu kambaryje. Kas gi miegos tokiame rojuje, kai turi tik vieną naktį pailsėti ir pasidžiaugti prabanga?! Pasidžiaugę kambariu ir kavyte, ėjome pasivaikščioti. Neslėpsime, kad vidurnaktį ėjome plaukioti į baseiną po žvaigždėtu dangumi, kaitome karštoje sūkurinėje vonioje ir mėgavomės visiška kūno laisve. Švelniai supomės ant hamako ir klausemės bangų mušimo, nes papludimys buvo vos keletą metrų nutolęs nuo baseino. Jautemės kaip laukinukai, viskuo džiaugemės kiek tik išgalėjome. Nepaslaptis, miegojome vos 3,5 valandas, tačiau pasakiškai pailsėjome ir be miego.
Parūpo, kiek mums būtų kainavęs šitas malonumas, todėl paskaičiavome: taksi į vieną pusę - $89 (į abi puses $178), viešbučio kambarys nakčiai - apie $245, pusryčiai - $65, taigi iš viso $488 - tai yra daugiau nei mūsų lėktuvo bilietai!
Jaučiames labai labai pamaloninti ir palepinti... mums net daug daug kartų smagiau, nei skristi į Vankuverį! Kad dažniau taip būtų...
Esami tikri laimės vaikiai!

Vandeningas atsisveikinimas su Havajais

Girdėjome gandus, kad po nemenko žygio slepiasi pati geriausia vieta Pasaulyje nardymui. Kaikurie gandai iki šiol pasitvirtino, kaikurie ne, tačiau paskutinę savo dieną Havajuose norėjome praleisti turiningai, todėl nusprendėme eiti. Turiu pripažinti, kad žygis tikrai buvo itin sunkus, karštas (laimei lipant atgal Saulė dengė debesys), o ypač alinantis lipant aukštyn, bet tai, ką pamatėme ir patyrėme atpirko kiekvieną prakaito lašelį. Plūduriavome virš tobulo, sveiko koralo kolonijos, grožėjomės dar nematytomis žuvytėmis, o Mantautas net plaukė su delfinais! Pačios gražiausios akimirkos buvo užfiksuotos mūsų neperšlampamu fotoaparatu, todėl daugiau vaizdų bus vėliau!
Šioje tobuloje įlankoje atovi paminklas Kapitono Džeimso Cooko atminimui, už "atrastą" Australiją ir Havajų salas.

Paskutiniai Manago pusryčiai

Galbūt dėl savo jaukumo, galbūt dėl nestandartiško stiliaus, bet Manago hoteliukas mums tapo namais, kuriuos liūdna palikti. Nuo itin sočių, skanių pusryčių mes buvome sotūs puse dienos, o be galo gardžios kavytės išpliumpiau net tris puodelius. Jos kogero labiausiai ir pasiilgsiu...

Saulėtekis ant Mauna Loa

Išlydėję Saulę ant Mauna Kea ir pasidžiaugę naktiniu dangumi, nusileidome nakčiai tarp dviejų milžinų - vienoje pusėje gražuolė Mauna Kea, kitoje pusėje gigantiškoji Mauna Loa. Paryčiais atsikėlėme dar prieš saulėtekį ir  užkilome į 3,2 km aukštį ant Mauna Loa ugnikalnio. Saulėtekis savo grožiu vijosi Mauna Kea saulėlydi, su savimi dienai atnešdama didžiulę vaivorykštę ir visą salą nuklodama savo gražia, raudonai-auksine skara, nudažydama tobula mėlyna spalva iš vandenyno atslinkusius debesis.

Saulėlydis ant Mauna Kea

Tikiu, kad kaikuriuos fantastiškai gražius vaizdus mes pamatome tik kartą gyvenime. Manau, kad ši akimirka buvo viena iš jų.
Mauna Kea yra vulkaninės kilmės. Ji yra aukščiausia ne tik Havajuose, bet ir visame Pasaulyje. Matuojant nuo papėdės iki pat viršūnės Šio kalno aukštis siekia apie 10 kilometrų, nors tik 4,2 iš jų yra išlindę virš jūros lygio.
Užvažiavusi ant šio kalno tuojau pat supratau, kodėl Havajiečiai jį taip garbina - šis kalnas tiesiog yra tobula oazė, pasakų šalis, rojus, valhala ar bet kokia kita išsvajotoji vieta. Pasiekus 2,7 km aukštį tikėtina sulaukti daug vėjo, lietaus ar bent jau menkų debesėlių, bet tik ne čia. Čia buvo labai šilta, vėjelis retkarčiais švelniai paglostydavo veidą, žemė maloniai šildė, o vaizdai tiesiog gniaužė kvapą! Sėdėjome ant kalvos krašto ir išlydėjome Saulę - gražiau už šį saulėlydi gali būti tik vaiko gimimas. Žiūrėjau ir negalėjau suvaldyti ašarų, buvo taip gražu, kad net skaudėjo, norėjosi, kad ta akimirka nesibaigtų. Už horizonto besileidžianti Saulė su savimi per visą dangų tempėsi vaivorykštę!! Ar bent vaizduote suvokiama tokia didelė vaivorykštė? Visas dangus buvo nudažytas visom įmanomom spalvom! Visas visas, kiek tik akys aprėbia! Ir tuo pačiu nebuvo nei menkiausio debesėlio, nei lašelio drėgmės, vėjelis tik retkarčiais savo švelniais pirštais prabraukdavo pro byrančias džiaugsmo ašaras. Tas neapsakomas grožis tiesiog hipnotizavo, kojos net neketino judėti, atrodė šventvagiška nežiūrėti. Tai buvo pats gražiausias mūsų matytas reiškinys!
Šis išgyvenimas ne tik karūnavo mūsų kelionę, bet ir apšvietė mūsų gyvenimą tomis pasakiško grožio spalvomis.
Kameromis nepavyko užfiksuoti nei menkiausios šio grožio dalelytės, tačiau tai liks tik mūsų atmintyje.
Nusileidę nuo kalvos grožėjomės nuostabaus ryškumo naktiniu dangumi, klausemės pamokų apie žvaigždes, žiūrėjome pro profesionalius teleskopus į žvaigždes, galaktikas ir kitas planetas. Tai, ką mes patyrėme ant šio kalno viršūnės apskaičiuoti pinigais, pažiūrėti internete, perskaityti knygoje ar pamatyti filme yra neįmanoma. Tai yra patyrimas visu kūnu ir siela, visiškas atsidavimas akimirkai.