Išvyka po Britų Kolumbiją - pirmoji nakvynė.

Grįžus iš mūsų kelionės po Havajų salyną nutiko daug dalykų. Vienas įdomesnių - mūsų automobilio pakeitimas. Ilgokai ieškojome tobulo automobilio, kuris būtų geros būklės, ištvermingas, patikimas, patogus, malonus širdžiai ir pakankamai talpus mūsų būsimai didžiąjai kelionei po Šiaurės Ameriką. Tuo tarpu dar vis važinėjome savo Nissan'u, kurio kuro sąnaudos tiesiog keldavo galvos skausmą. Visados svajojome apie mažą furgoną, kuriame galėtume įkurti pakankamai lentynėlių, lovą ir galbūt virtuvės užuomazgą. 

Šį kartą mūsų paklausa neatitiko pasiūlos ir nepavyko atrasti furgoniuko, kuris atitiktų mūsų lūkesčius ir įgyvendintų mūsų viziją. Vieną dieną, Mantautas nusprendė nepaisyti mūsų užgaidų ir praplėsti paiešką. Štai taip mūsų rankose atsirado Volvo 240. Senas kaip gyvenimas, tiksliau net senesnis nei mano gyvenimas, tačiau dar vis puikiai važiuojantis (kol kas bent jau), pamatęs daug kelių ir kilometrų, bet priklausęs vienai šeimai jau daugybę metų. Puikiai prižiūrėtas, šiek tiek aprūdyjęs, truputėlį mažas, bet pakankamai jaukus mašiniukas. Mantautui net nekilo jokių abejonių - tai jo išsvajota mašina, gerai įgyvendinanti mūsų viziją. 

Daug laiko mąstymui sau nedavėme ir tą patį vakarą mūsų naują Volviuką parsivežėme namo. Man atiteko garbė paskutinį kartą namo parvežti mūsų šaunų Nissan'ą. Po kelių dienų Nissanas paliko mūsų kiemą ir iškeliavo su savo nauja šeimininke į naujus namus, o mes likome su savo Volvo. Mantautas, Volvo ir aš nusprendėme susipažinti artimiau ir iškeliauti į bandomąja kelionę. Nudžiugę, kad atsitiktinai gavome tris bendras laisvas dienas, vos baigę darbus penktadienio vakare susikrovėme mantą į "Volveką" ir iškeliavome šiaurės kryptimi.

Susigėdome pagalvoję, kad dar visai nematėme Britų Kolumbijos, kurioje jau gyvename 10 mėnesių, nusprendėme apsukti mažą susipažinimo ratą ir iki pirmadienio vakaro grįšti į Vankuverį. Geriausias dalykas gyvenant Vankuveryje - nuostabios vietovės prie pat miesto. Užtenka nuvažiuoti net mažiau nei 50 km nuo miesto ir jau galima atsidurti gamtoje, apsuptoje nuostabaus grožio kalnų, krioklių, upių, upelių, sniego, ledynų ir laukinių gyvūnų. Čia ne taip, kaip Perte (Australijoje) - išvažiavus už miesto ribų dykynės nėra, pavieniui pakelėse įsikūrę maži kaimeliai/miesteliai aprūpina viskuo, ko reikia, o keliuose netrūksta grožiu besimėgaujančių keliautojų. 

Pirmąjai savo nakvynei pasirinkome mažą miestuką netoli Vankuverio pavadinimu Squamish. Pavadinimas kilęs iš čiabuvių genties vardo, kuri čia kadaise klestėjo, prieš kolonistams užimant jų žemes. O jie skonį savo išsirinktoms žemėms tikrai turėjo - čia didžiulia srove teka ne vienas nuostabus ir didingas krioklys, visą miestelį supa nuostabus slėnis, aukšti, žavingi kalnai ir vienas status, uolėtas kalnas, tarytum per pus nutrupėjusi uola. Stovint jos apačioje atrodo, tarytum stovi prieš gigantišką, nenugriaunamą sieną. Susiradome stovyklavietę, išsipirkome nakvynę ir įsikūrėme netoli šios uolos, krioklio ir mažo prūdėlio.

Pasistatėme automobilį ir pradėjome kraustyti daiktus nakvynei. Turiu pripažinti, kad pirmoji nakvynė praėjo daug geriau, nei aš tikėjausi, o miegoti mašinoje buvo tikrai labai labai patogu. Nepaisant kelių neįkyrių uodų šian, bei ten, mūsų nakvynės vieta buvo puikus kampelis atsipalaidavimui. Ryte pabudome nuo švelnaus, vėsaus oro, kuris užsitęsė iki kol virš kalnų pasirodė Saulė, tada ji pradėjo kepinti ir pasijutome lyg vidurvasarį. Susipakavome savo mantą, paklojome "lovą", dar kartą pasigrožėjome apylinke ir patraukėme toliau šiaurės link. 

Pavasaris Vankuveryje

Kai grįžę iš Havajų nusileidome Vankuverio tarptautiniame oro uoste, mus apėmė kažkoks keistas, bet šiltas jausmas - tas malonus jausmas, po kelionės grįžus NAMO. Staiga Vankuveris pasirodė be galo gražus, žalias, malonus, pažįstamas, glostantis akį ir sielą, o žmonės tokie draugiški, atviri, laisvi, malonūs, įdomūs, save laisvai išreiškiantys, tolerantiški ir aktyvūs. Atrodo, tarytum būtume įsimylėję Vankuverį iš antro žvilgsnio. Kai nusileidome, kalnai buvo padengti nuostabia sniego danga, medžiai dar vis be lapų, orai vėsoki, tačiau be stingdančio šalčio, tiesiog drėgna nuo pastovaus lietaus. Nepaisant dar vis trumpų dienų ir dažno lietaus, žmonės neatrodė depresyvūs, kaip tik atvirkščiai - visi laimingi, džiaugiasi žiemos teikiamais smagumais, t.y. slidinėjimu nuostabiuose Vankuverio kalnuose. Sniegas kalnuose šiemet išsilaikė itin ilgai, o ir mes su Mantautu nepraleidome progos pasidžiaugti neįprastomis žiemos linksmybėmis. Nepaisant malonios žiemos Vankuveryje, atėjęs pavasaris tiesiog pasodino meilės gėlę mūsų širdyse - visi miesto kvartalai sužydo nuostabiausiomis pavasario spalvomis, savo pasakiškais žiedais nuklojo visas gatves, tarytum būtų iš naujo prisnigę rausvų žiedlapių sniegu.

Rytais vėl pasigirdo malonios širdžiai paukščių giesmės, gatves užtvindė žmonės ir dviratininkai, Saulė kasdien maloniai glostė visą Vankuverio panoramą. Turime pripažinti, kad pamilome Vankuverį. Čia viskas staiga pasidarė taip žinoma, pažįstamos gatvės, savas kvartalas, šaunūs draugai, bendradarbiai, darbai, namai, bendranuomiai. Supratome, kad grįžome namo... grįžome ten, kur mūsų širdys džiaugiasi, ten, kur mūsų laukia, kur viską gerai žinome. 

Vankuveris yra laisvų žmonių miestas. Vaikštant jo gatvėmis pamatysi visokio "plauko" žmonių - turčių, europiečių, kanadiečių, azijiečių, australų, pietų Amerikos tautiečių, homoseksualų, pankų, benamių, menininkų, studentų, jaunų profesionalų, keliautojų, jaunų/senų šeimų, tačiau nei vieni iš jų nėra išskirti iš minios, į visus visi žiūri vienodai, jokios diskriminacijos, tik laisvas, atviras mąstymas. Gyventi tokioje aplinkoje stipriai skatina sveiką psichinią gyvenseną. Taip gera gyventi sveiką, laisvą gyvenimą, kai žmonės, esantys aplink, taip pat yra laisvo mąstymo, atvirų širdžių ir įdomaus tipo. 

Čia knibždėte knibžda mažų, nestandartinių restoranėlių, kavinių, aludžių, butikų, šiaip įstaigų. Atrodo, tarytum Vankuveris būtent tam ir skirtas - neformaliam, įdomiam gyvenimui. Pripažinsime, kad jis vis vien turi savo negražiųjų pusių, tačiau jos nuostabiai palaiko smagaus ir liūdno miesto balansą. 

Labiausiai džiaugiuosi didele, įvairia ir itin krupščia kavos kultūra. 

Taip jau nutiko, kad mano mylimoji kavinė užsidarė visam ir man teko ieškotis naujo darbo. Buvo sunku atsisveikinti, tačiau ką gavau, prašovė viską, ką praradau - patekau į vieną geriausių ir kruopščiausių kavinių grandinių ir kavos skrudintojų  gretas Vankuveryje. Meilė kavai tik dar labiau išaugo, žinios kasdien tobulėja, o širdis nenustoja džiaugtis kiekvienu skanios kavos puodeliu. 

Pirmasis Vankuverio įspūdis dabar atrodo kaip migla, kuri temdė akis. Temdė galbūt dėl Vilniaus ilgėsio, galbūt dėl nežinojimo, nerimo, per siauro mąstymo. Galbūt tiesiog nemokėjome jo vertinti, galbūt ne mes turėjome pakeisti Vankuverį, o jis mus tam, kad atsivertume ir dar kartą pažintume save, žmones ir Pasaulį. Nepaisant visų sunkumų, nemalonumų, ašarų mūsų kelionės pradžioje, dabar turiu pasakyti, kad šie metai, praleisti Vankuveryje, bus vieni vaisingiausių mano gyvenime. Vankuveris man padėjo augti, padėjo suprasti save, atrasti save, įgilinti tai, kuo iki šiol tikėjau ir atvėrė galybę naujų durų, kuriomis negaliu nustoti džiaugtis. 

Jeigu galėčiau grįšti laiku atgal ir stovėti šalia mūsų, vos tik kai sužinojome žinias, apie gautas vizas į Kanadą, dabar sau pasakyčiau "Nėra ko svarstyti! Nesvarbu, ką paliksi - viskas atsipirks su kaupu Vankuveryje. Mažiau gailėkis ir daugiau rizikuok palikti, ir nemanyk, kad tai yra blogas sprendimas. Tai apvers Tavo gyvenimą aukštyn kojomis, o ši kelionė Tave išmokys daug daugiau, nei gali įsivaizduoti." Kad ir kiek ašarų praliejau gailėdamasi Vilniaus, šeimos, draugų, darbo, dabar manau, kad visa tai buvo verta to, ką gavau Vankuveryje. Esu be galo laiminga mūsų sprendimu, drąsa ir ryžtu dar kartą iškeliauti, mūsų keliautojišku nutrūktgalviškumu ir amžino alkio naujovėms. Net nebe neįsivaizduoju, kaip gyvenimas vienoje vietoje visą savo gyvenimą galėtų žmongų išmokyti tiek daug skirtingų dalykų, parodyti tiek daug įviairių visuomenės ir Pasaulio pusių, taip stipriai praplėsti akiratį ir išmokti klausytis proto harmoningo bendravimo su širdimi. Visiems žmonėms norėčiau palinkėti daugiau drąsos naujovėms ir nebijoti rizikuoti - puikiai žinai, ką turi dabar, tačiau niekados nežinai, ką atneš naujovė. Tai gąsdina, tačiau atlygis dažnai praspjauna visus lūkesčius.