Grįžus iš mūsų kelionės po Havajų salyną nutiko daug dalykų. Vienas įdomesnių - mūsų automobilio pakeitimas. Ilgokai ieškojome tobulo automobilio, kuris būtų geros būklės, ištvermingas, patikimas, patogus, malonus širdžiai ir pakankamai talpus mūsų būsimai didžiąjai kelionei po Šiaurės Ameriką. Tuo tarpu dar vis važinėjome savo Nissan'u, kurio kuro sąnaudos tiesiog keldavo galvos skausmą. Visados svajojome apie mažą furgoną, kuriame galėtume įkurti pakankamai lentynėlių, lovą ir galbūt virtuvės užuomazgą.
Šį kartą mūsų paklausa neatitiko pasiūlos ir nepavyko atrasti furgoniuko, kuris atitiktų mūsų lūkesčius ir įgyvendintų mūsų viziją. Vieną dieną, Mantautas nusprendė nepaisyti mūsų užgaidų ir praplėsti paiešką. Štai taip mūsų rankose atsirado Volvo 240. Senas kaip gyvenimas, tiksliau net senesnis nei mano gyvenimas, tačiau dar vis puikiai važiuojantis (kol kas bent jau), pamatęs daug kelių ir kilometrų, bet priklausęs vienai šeimai jau daugybę metų. Puikiai prižiūrėtas, šiek tiek aprūdyjęs, truputėlį mažas, bet pakankamai jaukus mašiniukas. Mantautui net nekilo jokių abejonių - tai jo išsvajota mašina, gerai įgyvendinanti mūsų viziją.
Daug laiko mąstymui sau nedavėme ir tą patį vakarą mūsų naują Volviuką parsivežėme namo. Man atiteko garbė paskutinį kartą namo parvežti mūsų šaunų Nissan'ą. Po kelių dienų Nissanas paliko mūsų kiemą ir iškeliavo su savo nauja šeimininke į naujus namus, o mes likome su savo Volvo. Mantautas, Volvo ir aš nusprendėme susipažinti artimiau ir iškeliauti į bandomąja kelionę. Nudžiugę, kad atsitiktinai gavome tris bendras laisvas dienas, vos baigę darbus penktadienio vakare susikrovėme mantą į "Volveką" ir iškeliavome šiaurės kryptimi.
Susigėdome pagalvoję, kad dar visai nematėme Britų Kolumbijos, kurioje jau gyvename 10 mėnesių, nusprendėme apsukti mažą susipažinimo ratą ir iki pirmadienio vakaro grįšti į Vankuverį. Geriausias dalykas gyvenant Vankuveryje - nuostabios vietovės prie pat miesto. Užtenka nuvažiuoti net mažiau nei 50 km nuo miesto ir jau galima atsidurti gamtoje, apsuptoje nuostabaus grožio kalnų, krioklių, upių, upelių, sniego, ledynų ir laukinių gyvūnų. Čia ne taip, kaip Perte (Australijoje) - išvažiavus už miesto ribų dykynės nėra, pavieniui pakelėse įsikūrę maži kaimeliai/miesteliai aprūpina viskuo, ko reikia, o keliuose netrūksta grožiu besimėgaujančių keliautojų. 
Pirmąjai savo nakvynei pasirinkome mažą miestuką netoli Vankuverio pavadinimu Squamish. Pavadinimas kilęs iš čiabuvių genties vardo, kuri čia kadaise klestėjo, prieš kolonistams užimant jų žemes. O jie skonį savo išsirinktoms žemėms tikrai turėjo - čia didžiulia srove teka ne vienas nuostabus ir didingas krioklys, visą miestelį supa nuostabus slėnis, aukšti, žavingi kalnai ir vienas status, uolėtas kalnas, tarytum per pus nutrupėjusi uola. Stovint jos apačioje atrodo, tarytum stovi prieš gigantišką, nenugriaunamą sieną. Susiradome stovyklavietę, išsipirkome nakvynę ir įsikūrėme netoli šios uolos, krioklio ir mažo prūdėlio.
Pasistatėme automobilį ir pradėjome kraustyti daiktus nakvynei. Turiu pripažinti, kad pirmoji nakvynė praėjo daug geriau, nei aš tikėjausi, o miegoti mašinoje buvo tikrai labai labai patogu. Nepaisant kelių neįkyrių uodų šian, bei ten, mūsų nakvynės vieta buvo puikus kampelis atsipalaidavimui. Ryte pabudome nuo švelnaus, vėsaus oro, kuris užsitęsė iki kol virš kalnų pasirodė Saulė, tada ji pradėjo kepinti ir pasijutome lyg vidurvasarį. Susipakavome savo mantą, paklojome "lovą", dar kartą pasigrožėjome apylinke ir patraukėme toliau šiaurės link. 
