San Francisko kiniečių kvartalas

Iš sutiktų Sanfranciškietiškų keliautojų sužinojome, ką verta pamatyti San Franciske. Vien jų paminėta, dėmesio verta vieta buvo kiniečių kvartalas. Jie mus sudomino pasakydami, kad panašaus dydžio kiniečių kvartalas yra kogero tik Vankuveryje, todėl ši vieta ir susilaukė ne mažai mūsų dėmesio.
Pastatėme Pilką Materiją mokamam garaže ir pradėjome naršyti šią vietą. Čia viskas buvo taip, kaip mes ir tikėjomės - šurmulys, blizgučiai, visko perkrauta, pilna nereikalingų suvenyrų parduotuvių, ryškios spalvos, keistos elgsenos žmonės. Visą tai mes jau matėme Vankuveryje.
Išaušus vidurdieniui ir skrandžiams pradėjus gurgti, ėmėme ieškoti potencialių pietų. Paskaitę kelis meniu, galiausiai atradome porą patiekalų, kurie verti mūsų skrandžių. Įėjome į rūsį, kuriame stovėjo nešvarūs akvariumai su nejudančiais krabais ir keliomis žuvimis. Pasisukę už kampo pamatėme kambarį su stalais, kėdėmis ir be langų. Pagyvenusi, maža moteris pasakė "du" ir tingiai numojo ranka į vieną iš stalų. Atsisėdome, o moteriškė atnešė du meniu ir padrebė juos ant stalo, tuojau pat atnešdama ir arbatinuką. Pamanėme, kad ne kokia moteriškės diena, tad nieko nesakėme. Kai klientų daugėjo ir erdvė pildėsi kiniečiais, visi bandė vieni kitus perrėkti - kas moka, tas garsiau ir kalba, šurmulys buvo lyg dideleliame turguje. Užsisakėme maisto ir laukdami apžiūrinėjome patalpą, kurioje viskas buvo viename. Virtuvę skyrė iškrypusios, varstomos, medinės durys, kurios dengė tik dalį vaizdo, "baras", kasa ir visa kita buvo tame pačiame kampe, kuriame stovėjo šaldytuvas, nukabinėtas asmeninėmis, šeimyninėmis nuotraukomis. Tuo tarpu, moteriškė mums atnešė šakutes, kogero pasirodėme kiniečių kultūros "piemenys" ir ji pagalvojo, kad nemokėsime valgyti su pagaliukais.
Mūsų nuotykiai su šia moteriške tęsėsi. Atnešusi pirmą patiekalą ji padėjo lėkštę stalo kampe ir jau ketino eiti, bet Mantautas jos paklausė ar tai patiekalas su tofu, o ji nežinia dėl ko pradėjo juoktis ir sakyti "tufo?!". Ji juokdamasi nuėjo atgal į virtuvę ir atnešdama antrąjį patiekalą dar vis juokėsi. Nepaisant jos keisto aptarnavimo, maistas tikrai buvo gardus.
Valgydami ir toliau stebėjome jos elgesį - pildama sriubą svečiams vidury stalo aplaistė jį visą, eidama rėkavo kiek gerklė plešia, o atnešusi mums sąskaitą ir mums sumokėjus suriko "nėra arbatpinigių?!". Mes su Mantautu su kiekvienu jos elgesiu ar pasakymų vis stipriau juokėmės, kol galiausiai baigę pietauti nebegalėjome nustoti juoktis.
Galiausiai palikome vieną dolerį arbatpinigių, tada išėjome su pilnais skrandžiais maisto ir itin nekasdieniu, juoką keliančiu aptarnavimu. Puiki, keista kultūrinė patirtis.

Man dvidešimt dveji, o mums jau ketveri

Liepos mėnuo mums yra įpatingas. Tai tas mėnuo, kai mes susipažinome, atšventėme mano 18-jį gimtadienį ir nusprendėme toliau dalintis bendru gyvenimu. Tai buvo prieš 4 metus, tuo tarpu man jau 22.
Praėjusiais metais šį laikotarpį atšventėme rytinėje JAV pakrantėje, Niujorke, o šiemet vakarinėje JAV pakrantėje, prie Mono ir Tahoe ežerų. Mano brangus vyras gimimo dienos proga padovanojo geologinę skarelę iš Didžiojo Kanjono, kurios labai norėjau, bet nedrįsau įsigyti, o jis palaukė, kol aš užtrukau tuolete ir nupirko nepastebėtas.
Dėkoju likimui už nuostabius 4 metus kartu, nors atrodo, kad dar tik pusė to laiko. Gyventi kartu tapo kasdienybė, savaime suprantamas dalykas, o keliauti kas kelis mėnesius jau privalome kaip kokie narkomanai. Jau tiek daug kartu apkeliavome ir pamatėme, net keista, kiek daug gali sutilpti į keturis gyvenimo metus...

Mono ežeras

Į rytus nuo Jozemičio nacionalinio parko tūno Mono ežeris, dvigubai didesnis nei San Franciskas ir tris kartus sūresnis nei vandenynas. Kadangi šis ežeras turi tik intakus iš kalnų, bet neturi jokių ištakų, jo druskingumas yra net 10%. Čia dar vis esantis geologinis aktyvumas iš gilumų šaltinėliais išspaudžia kalcijingą vandenį, kuris pasiekęs karbonatingą ežerą aplink šiuos šaltinėlius suformuoja tufas (klintines). Ežero vidurje stūgso dvi vulkaninės kilmės salos, į kurias kasmet užklysta keliautojai paukščiai pailsėti, o kaikurie šiame ežere ir peri. Labiausiai paplitę gyvūna yra musės. Jos čia pakrantėse prideda milijonus lervų, kurios minta dumbliais ir miniatūrinėmis krevetėmis, augančiomis sūriame ežere.
Šalia dar vis išlikęs ryškus krateris, vos 650 metų senumo, kupinas obsidiano ir jau išdulėjusių dulkių.

Jozemitis (nacionalinis parkas, dar vienas)

Gandai apie Jozemitį mus supo iš visų keliautojiškų pusių, tad nusprendėme jį padaryti vienu pagrindiniu mūsų kelionės tikslu. Čia atvykę pamatėme milžiniškus granito kalnus, iš visų pusių verkiančius nuotakos veliumo kriokliais. Čia buvo gaivu, ramu, tyku, taiku ir gera. Jozemičio slėnį apžiūrėjome iš apačios ir iš viršaus, todėl teigiu, kad man didesnį įspūdį paliko slėnio apačia - čia jauteisi klaustrofobiškai apsuptas granito sienų, gaiviai tekančia upe ir žaliais, vešliais miškais. Šis slėnis buvo išgraužtas ledyno, kuris kadaise užpildė visą dabartinį granito slėnį.
Kuo aukščiau kilome, tuo šalčiau darėsi. Pasiekę 3 km aukštį, kuriame ir nakvojome, miegojome šalia snieguotų viršūnių, o naktį glaustemės, nes lauke buvo vos +5 laipsniai.
Mantautas buvo sužavėtas, o ir aš džiaugiausi pamačiusi šį nacionalinį parką. Tikrai verta aplankyti, tik galbūt ne vidurvasarį, nes turistų čia netrūksta ir tobula gamtos ramybė tampa lengvai sugriaunama.

Sekvojų nacionalinis parkas

Apie šią vietą girdėjau legendas, pasakojimus, kad čia auga didžiausi medžiai Pasaulyje. Girdėjau, kad Sekvojos yra didingi, milžiniški medžiai - aš turėjau tai pamatyti savo akimis.
Kadangi Sekvojų nacionalinis parkas buvo kaip ir pakeliui, nusprendėme nepraleisti progos ir pamatyti Pasaulio milžinus. Atvažiavę nusivylę nelikome - čia miškai vešlūs, tankūs, aukšti, o Sekvojos miške ryškiai išsiskiria savo ryžais kamienais ir šakomis taip aukštai, kad net nepasakytum ten spygliai ar lapai. Keletas labai įdomių faktų apie šiuos gamtos stebūklus: čia augančių Sekvojų amžius skaičiuojamas tarp 1500 ir apie 3000 metų! Jos nėra aukščiausios Pasaulyje, bet tikrai storiausios. Mat Selvojos auga į viršų pirmus 600 metų, o visą kitą likusį laiką auga savo apimtimi, kasmet pagamindamos po naują rinkę. Šie nuostabūs medžiai moka save pagydyti po gaisro, net atvirkščiai - gyvena, kad degtų, nudegusius sluoksnius uždengia nauja pluta ir toliau didingai auga. Būtų tikėtina, kad dideli medžiai turi ir didelias sėklas, tačiau ne Sekvojų atveju, nes jų sėklos yra avižinio dribsnio dydžio, o konkorėžiai mažučiai, jų aukštame medyje net nesimato. Šie medžiai yra itin išrankūs ir jų augimui yra reikalingos tam tikros, labai specifinės sąlygos - nei metru aukščiau ar žemiau. Kogero dėl to jos šiame miške didžiausios, nes aukštame kalne temperatūra ir krituliai suteikia tobulas sąlygas joms augti. Čia gyvūnų taip pat netrūksta, prisistatė ne vienas draugas kompanijos palaikyti.
Medžiai tokie dideli, kad apačioje stovint nesimato viršūnės, o ką jau kalbėti apie menką kameros objektyvą, kuriam jų dydį aprėbti dar sunkiau nei mūsų akiai. Nuotraukose atkreipkite dėmesį, kokie maži šalia stovintys žmonės. Pasak apskaičiavimų, norint apkabinti trečią didžiausią Sekvoją, reikėtų net 20 žmonių!
Legendos patvirtintos - Sekvoso yra dangiški Dievų medžiai ir tikras gamtos stebūklas.