Kaip jau ir minėjome, keliajant lankytinos vietos gali arba patenkinti lūkesčius, arba stipriai nuvilti. Šį kartą Didysis Kanjonas petenkino mūsų lūkesčius ir net nustebino labiau, nei tikėjomės.
Pasimokę iš ne itin smagios patirties Jeloustouno nacionaliniame parke, to paties tikėjomės ir Didžiąjame kanjone: masiškai daug turistų, šurmulio, mažai ramybės. Nukeliavę į Didijį kanjoną gavome atvirkštinį varijantą: čia buvo ramu, nebuvo amerikietiškų šeimų, daug tarptautinių keliautojų, mažas, jaukiais nameliais apstatytas kaimukas ant kanjono krašto maloniai gundė atsipalaiduoti ir pasidžiaugti ramybe.
Nutiesti gražūs ir patogūs apžvalgos takeliai leisdavo prieiti prie kanjono krašto, įsitaisyti ant patogaus akmens, ir ramybėje sėdėti, grožėtis gamta. Kartais praeidavo vienas ar keli turistai, bet visi gerbė kanjono ramumą ir tylą, tad niekas netrukdė džiaugtis ramybe. Net vėjas santūriai papūsdavo vos kelis kartus, atvėsindavo ir vėl nurimdavo.
Manome ir tuo pačiu džiaugiames, kad pasirinkome nepopuliarų šiaurinį įvažiavimą į kanjoną, galbūt tik dėl to ir buvo čia taip gera. Be to, kanjonas yra 2,7km aukštyje, apaugęs gražiais miškais ir vėsiais orais. Įsitaisėme ant kanjono krašto ir stebėjome didžiulį gaisrą rytinėje kanjono dalyje. Dėl gaisro buvo uždarytas kelias, vedantis palei kanjono kraštą, tad daug skirtingų kanjono vietų pamatyti neteko.
Prieš Didijį Kanjoną yra Kaibab nacionalinis miškas, kuriame galima nemokamai stovyklauti. Susiradome atokią vietelę miške ir karaliavome vieni du. Pailsėjome nuo dykumų, nuo karščio, nuo žmonių šurmulio. Išėjome pasivaikščioti po kanjoną, maždaug 7km kanjono viršuje. Buvo gera, gaivu, bet ir vargino - 2,7km aukštia yra rimtas iššūkis eiliniui plokštumų lietuvaičiui.
Už dvi nuostabias naktis miške ir puikų poilsį ant kanjono krašto, šiai vietai duodame aukščiausią balą ir keliaujame toliau!
