Nuo Glen kanjono iki Didžiojo kanjono yra du keliai - šiaurės kryptimi arba pietų kryptimi. Kadangi šiaurinis įvažiavimas į Didijį Kanjoną buvo daug arčiau, o pietinis pasirodė per daug populiarus, nusprendėme traukti šiaurės link ir įvažiuoti į kanjoną per nacionalinį mišką.
Pakeliui tikėjomės užsukti į 'Vermillion cliffs national monument', nes girdėjome, kad ten taip pat yra nuostabūs kanjono slėniai. Važiuodami pakeliui išsiaiškinome, kad to gražaus slėnio nepasieksime. Mat, jis nėra atviras visuomenei ir į jį įleidžia tik 20 žmonių per parą! 10 laimingųjų burtų keliu atrenka internetu ir 10 burtų keliu iš žmonių, laukiančių vietoje. Šiek tiek nusiminėme, bet ilgai nelaukėme ir keliavome toliau link tikslo.
Žinoma, tai nuskambės ganėtinai kvailai, atsižvelgiant į tai, kur jau kelias savaites keliaujame, bet mes to nesitikėjome: kelias ėjo per pliką dykumą, karštis buvo vos pakeliamas, o mūsų mašinytei jis pasidarė našta ir ji nusprendė į kalną vos įvažiuoti. Supratę, kad mašinytei gerai nesibaigs, tuojau pat sustojome, ją atvėsinome ir toliau savo kelionėje stojome kur tik buvo vietos tam, kad galėtume paaušinti variklį. Jis niekada neperkaito, bet karštis buvo per didėlis, o aukštis per svaiginantis, tad manome, kad jai tiesiog trūko deguonies (mums taip pat). Mes vis gi visą laiką laviruojame tarp 1,5 ir 3 kilometrų virš jūros lygio - nekasdienis aukštis lietuviams. Triukas važiuojant per dykumą - iki maksimumo atsukti automobilio šildytuvą, kad karštis iš variklio išeitų kuo greičiau.
Nepaisant karščių, sėkmingai užkopėme į beveik 2,7km aukštį Didžiąjame Kanjone. Geriausia - čia vėsu, žalia, pilna medžių, egzotiškų augalų ir nuostabių gyvūnų. Čia atsigavome ne tik mes, bet ir mūsų Pilkoji Materija.
