Iš sutiktų Sanfranciškietiškų keliautojų sužinojome, ką verta pamatyti San Franciske. Vien jų paminėta, dėmesio verta vieta buvo kiniečių kvartalas. Jie mus sudomino pasakydami, kad panašaus dydžio kiniečių kvartalas yra kogero tik Vankuveryje, todėl ši vieta ir susilaukė ne mažai mūsų dėmesio.
Pastatėme Pilką Materiją mokamam garaže ir pradėjome naršyti šią vietą. Čia viskas buvo taip, kaip mes ir tikėjomės - šurmulys, blizgučiai, visko perkrauta, pilna nereikalingų suvenyrų parduotuvių, ryškios spalvos, keistos elgsenos žmonės. Visą tai mes jau matėme Vankuveryje.
Išaušus vidurdieniui ir skrandžiams pradėjus gurgti, ėmėme ieškoti potencialių pietų. Paskaitę kelis meniu, galiausiai atradome porą patiekalų, kurie verti mūsų skrandžių. Įėjome į rūsį, kuriame stovėjo nešvarūs akvariumai su nejudančiais krabais ir keliomis žuvimis. Pasisukę už kampo pamatėme kambarį su stalais, kėdėmis ir be langų. Pagyvenusi, maža moteris pasakė "du" ir tingiai numojo ranka į vieną iš stalų. Atsisėdome, o moteriškė atnešė du meniu ir padrebė juos ant stalo, tuojau pat atnešdama ir arbatinuką. Pamanėme, kad ne kokia moteriškės diena, tad nieko nesakėme. Kai klientų daugėjo ir erdvė pildėsi kiniečiais, visi bandė vieni kitus perrėkti - kas moka, tas garsiau ir kalba, šurmulys buvo lyg dideleliame turguje. Užsisakėme maisto ir laukdami apžiūrinėjome patalpą, kurioje viskas buvo viename. Virtuvę skyrė iškrypusios, varstomos, medinės durys, kurios dengė tik dalį vaizdo, "baras", kasa ir visa kita buvo tame pačiame kampe, kuriame stovėjo šaldytuvas, nukabinėtas asmeninėmis, šeimyninėmis nuotraukomis. Tuo tarpu, moteriškė mums atnešė šakutes, kogero pasirodėme kiniečių kultūros "piemenys" ir ji pagalvojo, kad nemokėsime valgyti su pagaliukais.
Mūsų nuotykiai su šia moteriške tęsėsi. Atnešusi pirmą patiekalą ji padėjo lėkštę stalo kampe ir jau ketino eiti, bet Mantautas jos paklausė ar tai patiekalas su tofu, o ji nežinia dėl ko pradėjo juoktis ir sakyti "tufo?!". Ji juokdamasi nuėjo atgal į virtuvę ir atnešdama antrąjį patiekalą dar vis juokėsi. Nepaisant jos keisto aptarnavimo, maistas tikrai buvo gardus.
Valgydami ir toliau stebėjome jos elgesį - pildama sriubą svečiams vidury stalo aplaistė jį visą, eidama rėkavo kiek gerklė plešia, o atnešusi mums sąskaitą ir mums sumokėjus suriko "nėra arbatpinigių?!". Mes su Mantautu su kiekvienu jos elgesiu ar pasakymų vis stipriau juokėmės, kol galiausiai baigę pietauti nebegalėjome nustoti juoktis.
Galiausiai palikome vieną dolerį arbatpinigių, tada išėjome su pilnais skrandžiais maisto ir itin nekasdieniu, juoką keliančiu aptarnavimu. Puiki, keista kultūrinė patirtis.
