El Salvador

Gvatemalos ir Salvadoro pasienio nuostabos:
1. Kirsti pasienį nieko nekainuoja, tad labai nustebome, nes visur kitur Centrinėje Amerikoje plešia pinigus kaip tik sugalvoja.
2. Lėčiausias dokumentų tvarkymas pasienyje, kurį kada nors esu išgyvenusi, o aš dar kalbu ir apie tuos laikus, kai Lietuva nepriklausė Europos sąjungai. Mes ir dar trys žmonės buvome vienintėliai vakare kertantys sieną, bet, kažkodėl viskas vyko labai lėtai. Laimei, problemų nekilo nei su mašina, nei su mūsų dokumentais.
Šiaip ilgai užsibūti čia niekada neketinome. Jau eina 14-as kelionės mėnuo, tad esame labai pavargę, išsiilgę namų, draugų, o labiausiai aiškios, tvarkingos, žavios, dailios, paprastos, bet įpatingos Lietuvos. Mūsų kelionės galas jau beveik pasiekiamas ranka, tad skubame Panamos link, pakeliui niekuo nebesižavėdami. Tuo labiau, kad pasveikimas dar nesišypsojo prieš akis ir laukiant pasienyje man pakilo stipri temperatūra. Laimei, Mantautas jautėsi per piršto nago juodymą geriau ir sugebėjo automobilio dokumentus sutvarkyti vienas, o aš tuo tarpu susirangiau automobilyje, stengdamasi savo ligota išvaizda pasienyje nesukelti jokių įtarimų.
Salvadoras mūsų nenustebino, tik šiek tiek šokiravo neįtikėtinomis šiukšlių krūvomis. Gyvenimas čia panašus kaip ir visa kita ką mes iki šiol matėme Centrinėje Amerikoje. Pats kraštas pasižymi gražia vulkanine gamte, žaliai apaugusiais vulkaniniais kalnais.
Nesuprantame, ar Centrinėje Amerikoje nėra šiukšlių išvežimo sistemos, ar kokios kitoa bėdos, bet čia žmonės šiukšlina ten, kur stovi ar važiuoja. Žmonės net nemirktėli pro automobilio langą mėtydami šiukšles, atliekas, o vietiniai už kiekvieno kampo kažką degina - šiukšles, lapus, šakas, matėme ir degančias padangas. Dvokas ore klaikus, galvos skausmas neišvengiamas.
Nakčiai apsistojome prie pat pakrantės, kad Mantautas galėtų pasidžiaugti bangomis, o aš galėčiau išmiegoti savo dar vis nepraeinantį silpnumą.

Pelnytas poilsis Nikaragvoje

Jau labai ilgai svajojome apie vietelę ant jūros kranto, kuri būtų jauki, tvarkinga, atoki, rami, žavi, tiesiog tobulas poilsis. Sakydama "ilgai" turiu omenyje tikrai ilgai, jau nuo pat mūsų susipažinimo pradžios ir pirmų kelionių užgaidų. Išbandėme jau kelias vietas, skirtinguose Pasaulio kraštuose, tačiau tobulos vietelės dar vis neradome, vis kažkas kišo koją.
Galiausiai atvykome į Popoyo kaimelį Nikaragvos užkampyje. Iki šio kaimelio veda 30km žvyrkelis (šį kartą padorios būklės), kaimelyje vieninteliai vietiniai yra tie, kurie užsiima turizmu, tad čia yra labai ramu, tvarkinga, kuklu, o mūsų hoteliukas yra prie pat pakrantės, vos keli metrai ir jau kojų pirštai liečia vandenį. Bangos čia tobulos, tad banglentininkavimas čia yra svarbiausia ir smagiausia veikla. Daugėlis žmonių atskrenda į šią atokią vietą tik tam, kad ramiai galėtų praleisti laiką su bangomis. Atoslūgiai ir potviniai čia ekstremalūs, tad geriausias laikas gaudyti bangas banglente yra vakaras, prieš Saulei nusileidžiant. Šios vietovės atokumas mus ramina nuo viso iki šiol susikaupusio kelionės streso, tad ir pasveikti puikiai pavyko.
Ką mes veikėme? Ogi aš pirmąją dieną miegojau iki pietų! Mantautas šiek tiek daugiau, tačiau vis vien nesiskubino judėti nuo lovos. Vėliau aš ilsėjausi hamake, o Mantautas puikiai gaudė bangas banglente, net ir mane išsiuntė ant banglentės bangų gaudyti. Buvo labai smagu!
Laimei, čia yra jaukus, mažas restoranėlis, kuriame ir mes randame šio to pavalgyti. Nors kelioms dienoms sugebėjome visiškai atsipalaiduoti, pailsėti ir vėl atgauti ligos išnaudotas jėgas. Valio!
P.S. šioje vietoje Saulėlydžiai yra neįtikėtinai spalvingi ir dailūs - mūsų širdys džiaugiasi.

17,000 km Nikaragvoje

Manau, kad tai nestebina, bet Centrinės Amerikos valstybės labai panašiose, jose žmonių skurdas, mentalitetas ir buitis labai panašios, bent jau mūsų, turistų akimis žiūrint. Labiausiai stebinantys dalykai yra šiukšlinimas ir jų deginimas. Laužai visur, kur tik pasisuksi, dūmai kloja kaimelius ir kelius.
Prisipažinsime, kad Lietuvoje keikėme ir nesupratome sudėtigos technikinės apžiūros sistemos, tačiau keliaudami po šias šalis staiga suvokiame jos svarbą. Čia kas antrad automobilis dūmija tirštai juodu smogu. Dažniausiai smogo sluoksnis matosi važiuojant gatvėmis. Stengiames aplenkti visus automobilius, kad netektų važiuoti paskui juodą dūnų kamuolį. Galvos skausmas dėl gryno oro trūkumo čia menkai išvengiamas, o dar nepamirškime ir deginamų daiktų smalkių. Nesuprantame, kaip žmonės tai toleruoja.
Kitas niuansas labiau piktina, nei liūdina. Suprantame, kad skurdžios šalys dar vis turi pasikliauti gyvūlių pagalba ūkyje, bet bent jau jais rūpintusi. Pakelės yra nukrautos gyvūnais, dažnai pririštais, bet taip pat dažnai ir ne. Arkliai, mūsų akimis esantys labai grąkštūs ir didūs gyvūnai čia beveik marinami badu, pririšti prie nuvalgytų pakėlių, kaulėti šonkauliai stipriai išryškina arklių anatomiją. Matėme jau ir pasimirusius arklius, paliktus šalikelėje. Karvių situacija kartais ne ką geresnė. Manome, kad visi laiko šunis, bet jie niekams nerūpi, o kai patys žmonės išgyvena tik menkos dietos pagalba, kam dar šautų į galvą sočiai pamaitinti besivalkiojantį šunį? Nežinau, kuo čia kartais gyventi būna prasčiau: žmogumi ar žmogaus įkalintu gyvūnu.
Nenorime tik blogai atsiliepti apie šias šalis, vis gi šios vietovės yra pasakiškai žalios ir gražios, kalvotos, kupinos egzotinių padarėlių ir dailių pakrančių. Gamta čia tikrai žavinga, abejonių dėl to nekyla.

Nelaimingas Hondūras

Pasikartosiu sakydama, kad pamenu tuos laikus, kada Lietuva dar nepriklausė EU ir mes keliaudami turėjome kirsti pasienius. Puikiai atsimenu, kad niekam nepatiko kirsti Lenkijos pasienio ar apskritai važiuoti į ją, tačiau tekdavo. Tą dieną, kai mes kirtome El Salvador ir Hondūro pasienius, mano keliautoiška pasienių patirtis patyrė žemiausią visų laikų tašką. Tuo metu atsiminimai apie Lenkijos pasienį man kėlė tik juoką ir norą verčiau būti ten, nei čia. Net nežinau, nuo ko pradėti...

Galbūt pradėsiu nuo 6 kilometrų prieš Salvadoro pasienį: artėjant prie pasienio išvydome eilinę eilę fūrų, laukiančių savo eilės, tačiau tokias eiles visados apvažiuojame. Vos tik praretėjo fūros išvydome iškrypeliškai keistą vaizdą - šeši suaugę vyrai pradėjo mosikuodami rankomis bėgti mūsų automobilio link, o pribėgę pro atidarytus langus kišo savo galvas ir vizitines korteles, rėkdami vienss garsiau už kitą. Pasirodo, vyrai siūlė savo paslaugas padėti mums kirsti pasienį. Vyrai rėkė, kad mums kirsti pasienį truks 7 valandas, o su jų pagalba tik 45 min. Atsisakėme ir judėjome toliau. Už 3 km prisistatė dar vienas vyriškis, kuris savo elgesiu neatrodė toks laukinis kaip kiti, tad nusprendėme priimti jo pagalbą. Jis mus palydėjo per Salvadoro pasienį, kuriame viskas sekėsi sklandžiai. Tuomet pervažiavome tiltą ir atsidūrėme prie Hondūro pasienio. Štai čia ir prasidėjo gandus tvirtinantys reiškiniai. Pabrėšime, kad pėstieji Lietuvos piliečiai visus pasienius kerta be jokių problemų, vizas gauna labai pigiai per keletą minučių, tad už tai labai džiaugiames ir nuoširdžiai didžiuojames mūsų super-duper šalies išduotais galingais lietuviškais pasais. Didžiausia šios kelionės problema pasieniuose yra mūsų murzė Pilkoji Materija, jai gauti vizą yra tikra rągštis išangėje. Vizas į Hondūrą gavome greitai ir vos už $6 JAV. Tačiau kai pradėjome tvarkyti automobilio dokumentus, pasipylė visa eilė reikalų:

1. Dirbanti bobytė primygtinai nenorėjo priimti mūsų automobilio dokumento, nes tas, kurį turi iš Ontario atrodo visiškai kitaip. Pradėjome aiškinti, kad Ontario yra visiškai kitoje žemyno pusėje, nei Britų Kolumbija, iš kurios ir yra mūsų automobilis. Po pusvalandžio pagaliau moteris susivokė, bet atrado prie ko kito prisikabinti:

2. Ant mūsų registracijos lapelio viršaus parašyta informacija apie mūsų kanadietišką automobilio draudimą, o apačioje aprašytas patvirtinimas, kad automobilis priklauso Mantautui. Kadangi jau esame palikę Kanadą, mūsų draudimas baigėsi, o bobytė pradėjo bakštyti pirštu į pasibaigusią galioti datą ir nenorėjo tvarkyti dokumentų. Vėl pradėjome aiškinti, bakštyti pirštais, mosikuotis, kad bobytė pagaliau suvoktų. Galiausiai vyriškis mums patarė tiesiog duoti kįšį, o mes susidūrėme su dar viena problema:

3. Mes neturėjome pakankamai grynų pinigų, ne dėl to, kad nepagalvojome, o dėl to, kad bankomatai negalėjo nuskaityti mūsų kortelių ir dėl to negalėjome išsiimti grynųjų. 

Vyriškiui paaiškinome, kad turime tik $40, kuriuos galime sumokėti už legalų automobilio impotą, bet kyšiams pinigų neturime. Tuomet jis pasakė, kad mūsų dar laukia kelios sąskaitos, kurias turėsime susimokėti norėdami kirsti pasienį. Jis dar pridūrė, kad artimiausias bankomatas yra už 25km. Nieko nelaukęs Mantautas paliko mane su automobiliu pasienyje ir pats išskubėjo su taksi nuimti grynūjų pinigų, o vyriškis jį išlydėjo. Štai likau aš viena su automobiliu keistame pasienyje, besimelsdama, kad Mantautas grįštų sveikas ir su pinigais. Tuo tarpu galvoje jau kūriau planus, kaip važiuosime atgal, nutėkšime automobilį kur tik pavyks ir skrisime tiesiai į Panamą. Po daugiau nei pusvalandžio iš už kampo išvydau pažįstamą, mylimą veidą ir tuojau pat puoliau jo link. Laimei, Mantautui pavyko nusiimti pinigų, bet kelionė ir paslaugos neapsiėjo pigiai. Grįzome prie bobytės, gavome štampą, krūvą popierių, dar įvairiausių išlaidų ir galiausiai turėjome sumokėti vyrui už jo pagalbą. Žinoma, jie bando iščiulpti kiek tik gali, bet stresas mus buvo stipriai užsmaugęs, tad nebesileidome į jokias kalbas ir agresyviai padavėme sutartų $10. Vyras ir jo draugai suprato, kad daugiau nebeišpeš, o mes paspaudėme gazo pedalą ir per dvi valandas kirtome šią šalį, net neduodami jai progos pasitaisyti. 

Sekantis Hondūro ir Nikaragvos pasienis džiaugsmo nekėlė. Į Mantauto pasą Hondūre įdėjo puslapio dydžio vizos štampą automobiliui. Jeigu taip ir toliau, Mantautas turės kitą vasarą kartu su manimi keisti pasą, nes jame nebeužteks vietos. Šiame pasienyje mums taip pat padėjo vietinis. Nikaragvoje niekas neskuba, viskas lėtai, chaotiškai ir sudėtingai. Atrodo, pasienis yra tokia svarbi valstybės dalis, tačiau tvarkos čia nerasta: chaosas, betvarkė, pasienio poste guli bent 5 leisgyviai, kaulėti šunys, mažvaikiai vaikšto neprižiūrimi ir beldžia į langus rėkdami "gringo", o vietiniai prisikabinėja dėl nežinomų reikalų. Daugybę galvą sukančių detalių praleisime, nes buhalterijos Centrinėje Amerikoje suprasti vis vien nepavyks, korupcija čia viršiau, nei teisybė. Galiausiai per vieną dieną dviems pasieniams išleidome kelis šimtus dolerių, bent milijoną nervų ląstelių ir įgavome amžiną pamoką gyvenimui: Europos Sąjunga yra nuostabai puikus dalykas! Ją reikia vertinti, tausoti ir plėsti. 

Sunkios patirties iškankinti Nikaragvoje tą dieną toli nenuvažiavome, nes nuo nervų mane užklupo didžiulis žarnyno skausmas, juk liga mūsų dar nebuvo palikusi. Taigi, gulėjau nudrožto hotelio lovoje, susirietusi į rutuliuką iš skausmo, po labai varginančios dienos, o Mantautas tuo tarpu dūsavo šalia manęs.

Tie, kurie skaito šį straipsnį ir jo gale manys, kad mes esame pakvaišėliai, bus visiškai teisūs, nes mes patys taip apie save dažnai pagalvojame. 

Gvatemalos upės kelto nuotykiai

Nuo Tikalio iki Samuc Champey yra mažiau nei 300km, bet kelias iki jų trunka virš 8 valandų! Nesupratome, kokie turėtų būti keliai, jeigu toks trumpas atstumas įveikiamas per tiek ilgai, bet keliauti vis vien reikia.
Su pirmuoju paaiškinimu susidūrėme gana greitai, vos už 60km nuo Flores miestelio, kuriame nakvojome. Pasirodo, mes turime kirsti upę, bet čia tilto nėra, veikia tik vienas, mažas, vietinis keltas. Jau buvo susidaręs mažas kamštis, bet keltas sukosi, kaip tik galėjo, tad eilė judėjo. Kai keltas judėjo jau mūsų link ir mes būtume sekančiame kelto reise, pasigirdo didžiulis garsas, ir mūsų pusės kelto rampa su trenksmu krito į vandenį. Paaiškėjo, kad nutrūko rampą valdantys laidai ir keltas sulūžo. Gerai apžiūrėjome žemėlapį - apvažiavimas už kelių šimtų kilometrų, todėl nusprendėme dar palaukti, kol sutaisys keltą.
Tuo tarpu pradėjome vaikščioti aplinkui ir išvydome daugybę furgonų prieš ir už mūsų, prikimštų vergų - karvių, vežamų į skerdyklą. Iš kitos upės pusės grįžinėjo furgonai jau buvo tušti, nuvežę vergus į skerdyklą. Vietiniai net nemirktelėjo, kai karvės muistėsi, nes furgonuose neužteko vietos, ar kai viena ant kitos kakojo. Keletas keliautojų praeidavo pro šalį, vienas net linksmindamasis filmavo. Kai karvės pasimuistydavo, vairuotojai iškišdavo pagalius ir pradėdavo jas bakštyti, o jų dailūs snukučiai kreipė akytes mūsų link, graudžiai žiūrėdamos pro ilgas, žavias blakstienas, supančias dideles, išgąsčio pilnas akis.
Būtų naivu tikėti, kad žmonės, pamatę tokį vaizdą, imtūsi kokių nors veiksmų. Istorina byloja, kad žmonėms patinka nesirūpinti ir nesielvartauti. Vis gi metų metus keliaudavo transporto priemonės pilnos vergų, gabenamų į nelaisvę, žydų, gabenamų žudymui ar net traukinių, pilnų lietuvių, gabenamų į Sibirą. Tada žmonės nesipriešino, kai jų pačių rūšį mąsiškai naikino, o ką čia be pasakyti apie kitos rūšies atstovus. Žmonės mato, bet neketina nieko keisti, nes jeigu taip vyksta, reiškia taip reikia - amžių amžius kartojama melagystė.
Galiausiai, po kokių dvejų valandų, atvažiavi traktorius ir padėjo keltui pakelti rampą, tad ir mes pagaliau galėjome kirsti upę. Karvytes nuvežė skerdyklos link, o mes likome ramūs, kad prie šio smurto neprisidedame.