Su antrąja ilgos kelionės priežastimi iki Semuc Champey susidūrėme labai greitai - kylant džiunglėmis apaugusių kalnų serpantinais staiga pasibaigė asfaltuotas kelias ir prasidėjo ko gero klaikiausias mūsų gyvenime matytas reiškinys, vadinamas "keliu". Dar vis nesuvokiame, kaip oficiali navigacinė programa mus galėjo vesti tokiu keliu. Šis kelias kadaise buvo žvyrkelis, tačiau dabar jis yra klaikiai išplautas, duobėtas, permirkęs, su atsikišusiais akmenimis, giliomis duobėmis, siauras, kalvotas, tiesiog pritaikytas gamtos stichijų naikinimui, o ne transportui. Tikėjomės, kad tokia kelio danga tik laikina, nes kelias atgal būtų trukęs kelis šimtus kilometrų ir reikalavęs dar kartą kirsti tą klaikų keltą. Mūsų nelaimei, toks kelias nesibaigė visus 50km, o šią atkarpą važiavome 3 valandas!
Šis nuotykis patenka į pirmą vietą mano gyvenimo kelionių žemiausią tašką dėl šių priežasčių:
1. Tragiška bekėlė sugadino mūsų automobilį: keliose vietose buvo perrėžtas duslintuvas, priekinių stabdžių kaladėlės buvo visiškai susidevėjusios;
2. Vietiniai žmonės mano akimis ne toli nuo pirmykščių žmonių, gyvenime nemačiusių baltaodžių. Mus pamatę vaikai rėkavo "gringo", į mus bakštydami pirštais, o suaugę įsmeigę akis į mus spoksojo kol nedingdavome iš akiračio. Jautemės kaip gyvūnai zoologijos sode - be galo nemalonus jausmas.
3. Tikslo tą dieną nepasiekėm, nes sugaišome dėl nelemto kelto ir be galo ilgai purtemės automobilyje važiuodami klaikia bekėle.
4. Tikslo nepasiekėme ir kitą dieną, ar apskritai bet kada, nes tą pačią naktį mus užklupo (ko gero) apsinuodijimas maistu, kuris bet kokiems rimtiems veiksmas paraližavo mano ir Mantauto jėgas. Geriausia, ką galėjome padaryti, tai atsisėsti ant lovos krašto, o visa kita tiesiog buvo iššūkis.
Nepaisant kūną varžančios ligos privalėjome palikti džiungles ir išvažiuoti iki artimiausio miestelio, kuriame rastume pagalbos savo ir automobilio būklėms. Artimiausias miestelis buvo už 64km, laimei, tik 12km buvo neasfaltuoti. Kaimelyje visų pirmiausia susiradome pagalbos automobilio stabdžiams. Vietinis vyriškis pasakė, kad miestelyje stabdžių kaladėlių mūsų automobiliui nėra, bet jų galėtų atvežti rytdienai iš sostinės. Kitos išeities neturėjome, sutikome, palikome jo kieme automobilį ir susikrovę kuprines išėjome artimiausio hotelio link. Hotelis buvo netoli, tik už 900m, bet pakeliui stojome bent 5 kartus, nes galvos svaigo, kojos sunkiai vilkosi, o karštis mūsų klaikiai būkliai tikrai nepadėjo. Šiaip ne taip nugabenę ligos iškankintus kūnus į hotelį, kritome ant lovų ir miegojome keletą valandų, atsikėlėme pavalgyti, tuomet nieko nelaukę apsivertėme ant kito šono ir miegojome toliau. Iš ryto drebėjo kojos ir rankos: kas, jeigu detalės neatėjo? Kas, jeigu jos netiko? Kas, jeigu apgavo? Tie 900m atgal stipriai tampė nervus. Pravėrę vartus ir įkišę savo skaudančias galvas, pamatėme nuostabų vaizdą - mašinytė pastatyta kampe, su užmontuotu ratu ir pakeistomis stabdžių kaladėlėmis. Abu iš džiaugsmo suspiegėme ir sumušėme rankomis. Vyriškis sutvarkė paskutines detales, parodė mums kur susitaisyti duslintuvą, palydėjo mus, ispaniškai pažįstamiems papasakojo mūsų bėdą, o vietiniai jauni mechanikai nieko nelaukę ėmėsi darbo ir valandos bėgyje keletas pramuštų duslintuvo skylių buvo užvirintos ir mašina parengta tolimesnei kelionei. Įspraudėme savo ligos pakaustytus kūnus į automobilį ir turėjome tik vieną tikslą prieš akis - kuo greičiau palikti nesėkmingą Gvatemalą. Tai ir padarėme.
Šis nuotykis patenka į pirmą vietą mano gyvenimo kelionių žemiausią tašką dėl šių priežasčių:
1. Tragiška bekėlė sugadino mūsų automobilį: keliose vietose buvo perrėžtas duslintuvas, priekinių stabdžių kaladėlės buvo visiškai susidevėjusios;
2. Vietiniai žmonės mano akimis ne toli nuo pirmykščių žmonių, gyvenime nemačiusių baltaodžių. Mus pamatę vaikai rėkavo "gringo", į mus bakštydami pirštais, o suaugę įsmeigę akis į mus spoksojo kol nedingdavome iš akiračio. Jautemės kaip gyvūnai zoologijos sode - be galo nemalonus jausmas.
3. Tikslo tą dieną nepasiekėm, nes sugaišome dėl nelemto kelto ir be galo ilgai purtemės automobilyje važiuodami klaikia bekėle.
4. Tikslo nepasiekėme ir kitą dieną, ar apskritai bet kada, nes tą pačią naktį mus užklupo (ko gero) apsinuodijimas maistu, kuris bet kokiems rimtiems veiksmas paraližavo mano ir Mantauto jėgas. Geriausia, ką galėjome padaryti, tai atsisėsti ant lovos krašto, o visa kita tiesiog buvo iššūkis.
Nepaisant kūną varžančios ligos privalėjome palikti džiungles ir išvažiuoti iki artimiausio miestelio, kuriame rastume pagalbos savo ir automobilio būklėms. Artimiausias miestelis buvo už 64km, laimei, tik 12km buvo neasfaltuoti. Kaimelyje visų pirmiausia susiradome pagalbos automobilio stabdžiams. Vietinis vyriškis pasakė, kad miestelyje stabdžių kaladėlių mūsų automobiliui nėra, bet jų galėtų atvežti rytdienai iš sostinės. Kitos išeities neturėjome, sutikome, palikome jo kieme automobilį ir susikrovę kuprines išėjome artimiausio hotelio link. Hotelis buvo netoli, tik už 900m, bet pakeliui stojome bent 5 kartus, nes galvos svaigo, kojos sunkiai vilkosi, o karštis mūsų klaikiai būkliai tikrai nepadėjo. Šiaip ne taip nugabenę ligos iškankintus kūnus į hotelį, kritome ant lovų ir miegojome keletą valandų, atsikėlėme pavalgyti, tuomet nieko nelaukę apsivertėme ant kito šono ir miegojome toliau. Iš ryto drebėjo kojos ir rankos: kas, jeigu detalės neatėjo? Kas, jeigu jos netiko? Kas, jeigu apgavo? Tie 900m atgal stipriai tampė nervus. Pravėrę vartus ir įkišę savo skaudančias galvas, pamatėme nuostabų vaizdą - mašinytė pastatyta kampe, su užmontuotu ratu ir pakeistomis stabdžių kaladėlėmis. Abu iš džiaugsmo suspiegėme ir sumušėme rankomis. Vyriškis sutvarkė paskutines detales, parodė mums kur susitaisyti duslintuvą, palydėjo mus, ispaniškai pažįstamiems papasakojo mūsų bėdą, o vietiniai jauni mechanikai nieko nelaukę ėmėsi darbo ir valandos bėgyje keletas pramuštų duslintuvo skylių buvo užvirintos ir mašina parengta tolimesnei kelionei. Įspraudėme savo ligos pakaustytus kūnus į automobilį ir turėjome tik vieną tikslą prieš akis - kuo greičiau palikti nesėkmingą Gvatemalą. Tai ir padarėme.
