Nuo Tikalio iki Samuc Champey yra mažiau nei 300km, bet kelias iki jų trunka virš 8 valandų! Nesupratome, kokie turėtų būti keliai, jeigu toks trumpas atstumas įveikiamas per tiek ilgai, bet keliauti vis vien reikia.
Su pirmuoju paaiškinimu susidūrėme gana greitai, vos už 60km nuo Flores miestelio, kuriame nakvojome. Pasirodo, mes turime kirsti upę, bet čia tilto nėra, veikia tik vienas, mažas, vietinis keltas. Jau buvo susidaręs mažas kamštis, bet keltas sukosi, kaip tik galėjo, tad eilė judėjo. Kai keltas judėjo jau mūsų link ir mes būtume sekančiame kelto reise, pasigirdo didžiulis garsas, ir mūsų pusės kelto rampa su trenksmu krito į vandenį. Paaiškėjo, kad nutrūko rampą valdantys laidai ir keltas sulūžo. Gerai apžiūrėjome žemėlapį - apvažiavimas už kelių šimtų kilometrų, todėl nusprendėme dar palaukti, kol sutaisys keltą.
Tuo tarpu pradėjome vaikščioti aplinkui ir išvydome daugybę furgonų prieš ir už mūsų, prikimštų vergų - karvių, vežamų į skerdyklą. Iš kitos upės pusės grįžinėjo furgonai jau buvo tušti, nuvežę vergus į skerdyklą. Vietiniai net nemirktelėjo, kai karvės muistėsi, nes furgonuose neužteko vietos, ar kai viena ant kitos kakojo. Keletas keliautojų praeidavo pro šalį, vienas net linksmindamasis filmavo. Kai karvės pasimuistydavo, vairuotojai iškišdavo pagalius ir pradėdavo jas bakštyti, o jų dailūs snukučiai kreipė akytes mūsų link, graudžiai žiūrėdamos pro ilgas, žavias blakstienas, supančias dideles, išgąsčio pilnas akis.
Būtų naivu tikėti, kad žmonės, pamatę tokį vaizdą, imtūsi kokių nors veiksmų. Istorina byloja, kad žmonėms patinka nesirūpinti ir nesielvartauti. Vis gi metų metus keliaudavo transporto priemonės pilnos vergų, gabenamų į nelaisvę, žydų, gabenamų žudymui ar net traukinių, pilnų lietuvių, gabenamų į Sibirą. Tada žmonės nesipriešino, kai jų pačių rūšį mąsiškai naikino, o ką čia be pasakyti apie kitos rūšies atstovus. Žmonės mato, bet neketina nieko keisti, nes jeigu taip vyksta, reiškia taip reikia - amžių amžius kartojama melagystė.
Galiausiai, po kokių dvejų valandų, atvažiavi traktorius ir padėjo keltui pakelti rampą, tad ir mes pagaliau galėjome kirsti upę. Karvytes nuvežė skerdyklos link, o mes likome ramūs, kad prie šio smurto neprisidedame.
