Pirmosios dienos Meksikoje eina labai slkandžiai: su niekuo nekalbame, nes niekas nemoka angliškai, hoteliuose susimosikuojame su darbuotojais, kelių mokestis didelis, o apie jį mes nieko nežinojome, krano vandens nepatariama gerti, o pagaminto maisto pasirinkime be mėsos sunku. Skurdas, betvarkė ir šiukšlės yra kasdienis vaizdas. Tačiau pripažinsime, kad esame pernelyg stipriai visų pribauginti apie tai, kokia Meksika pavojinga, kaip čia blogai ir t.t. Pasakysiu, kad visi girdėti Meksikos peikimai labai negatyviai veikia mūsų būvimą čia. Duosiu gyvą pavyzdį: kirtę Tepic miestą toliau važiavome link savo nakvynės vietos Bucerias miestelyje. Kelias labai vingiuotas, apsuptas tankaus miško, panašaus į džiungles, staigūs serpantinai naktį mūsų kelionę labai sulėtino, nes važiavome vos 50 km/h. Naktis, tamsu, gatvės tuščios, o už mūsų vairuotojas mums pypsina ir akina ilgosiomis šviesomis. Nesupratome ko nori, pamanėme, kad lenks, tad prilėtinome ir pasitraukėme arčiau krašto, tačiau jis nelenkė. Išsigandę, kad mus vejasi koks plėšikas ir bando mus sustabdyti, kad apiplėštų, mynėme greičiau ir bijojome sustoti. Galiausiai, kai pasiekėme kelių juostų kelią, automobilis privažiavo prie mūsų. Pripažinsime, kad širdis nukrito į padus ir bijojome kas laukia toliau. Vyriškis atsidarė langą ir pradėjo mums kažką ispaniškai sakyti su "gasolina" ir rodo į bakelį. Pasirodo, jis matė, kaip degalai išsipylė ant posukio ir norėjo tik mus įspėti. Pirmoji mintis, žinoma, buvo palengvėjimas, kad niekas nesikesina mūsų apiplėšti, o antroji mintis tuojau pat vertė susigėsti dėl tokio nepasitikėjimo žmonėmis. Kadangi buvome katik prisipylę pilną baką kuro, ant staigaus posukio užuodėme degalų kvapą, bet nesijaudinome, nes taip jau yra nutikę, o vyriškis, pamatęs, mums norėjo tik gero. Galbūt vyriškiui buvo neįprasta matyti automobilį su pilnut pilnutėliu baku kuro.
Esame tiek prigąsdinti ir įbauginti gandais apie visas Pasaulio šalis, jog pamirštame, kad visur Pasaulyje gyvena ir nuoširdūs, bei geri žmonės.
Prisiminiau vieną pasakojimą, kurį girdėjau per psichologijos paskaitą apie vaikiną, kuris (Lietuvoje) vakare lydėjo savo panelę namo ir jie sutiko šunį. Mergina pasakė, kad šuo serga pasiutlige ir ši mintis įstrigo vaikino galvoje. Kai vaikinas parlydėjo merginą ir ėjo atgal, šuo pradėjo jo link bėgti. Vaikinas, vedamas tos minties, kad šuo serga pasiutlige, pradėjo bėgti, pargriuvo ir stipriai susižeidė. Šuo priėjo, palaižė ir nuėjo, pasiutligės nei ženklo. Moralas - baimė yra labai galingas reiškinys ir ją galima labai lengvai pasėti mums į galvas. Šių istorijų verdiktas yra tai, kad mes taip pat lėkėme baimės vedami nuo įsivaizduojamo plėšiko. Paliksime visų asmeniniai vaizduotei pamąstyti apie tai, kaip blogai galėjo baigtis mūsų bandymas pasprukti nuo įsivaizduojamo priešo, gimusio baimės vaisiumi.
Tuo tarpu čia, vakarinėje vidurio Meksikos dalyje yra be galo gražu, žalia, drėgna, egzotiška, skurdu, tačiau visiškai ne baugu. Kažkodėl, be jokios rimtos priežasties, mes jaučiames labai saugiai. Las Vegase eidami naktį jautėme didesnį nerimą, nei čia. Žinoma, budrumo neprarandame ir save dar vis stipriai saugome, tačiau vis mažiau nuvertiname žmones. Tikime, kad šioje šalyje yra nesaugių vietų ir pavojingų žmonių, bet mūsų kelyje jų nesimato, o juk visados svarbiausia su kitais elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtūsi su tavimi.
Žmonės čia gyvena tikrai skurdžiai ir bando verstis kuo išmano. Pakelėse pilna niekučių ar skanėstų pardavėjų, visi bando aprūpinti savo šeimas kuo tik gali. Mes, nors ir nemokame jų kalbos, bet skanėstų ir vaisių nusipirkti galime ir neklausinėdami, tiesiog pasakome "uno cocos", bagstelime pirštu į kokosą, o pardavėjai jau žino, ką daryti toliau. Be to, čia yra priimta vaisius valgyti su druska, žalios citrinos sultimis ir čili. Dar neragavome, bet pasirodo, tai labai einamas receptas. Galbūt dėl to prie vaisių pardavinėja maišus druskos, bei prieskonių.
Esame tiek prigąsdinti ir įbauginti gandais apie visas Pasaulio šalis, jog pamirštame, kad visur Pasaulyje gyvena ir nuoširdūs, bei geri žmonės.
Prisiminiau vieną pasakojimą, kurį girdėjau per psichologijos paskaitą apie vaikiną, kuris (Lietuvoje) vakare lydėjo savo panelę namo ir jie sutiko šunį. Mergina pasakė, kad šuo serga pasiutlige ir ši mintis įstrigo vaikino galvoje. Kai vaikinas parlydėjo merginą ir ėjo atgal, šuo pradėjo jo link bėgti. Vaikinas, vedamas tos minties, kad šuo serga pasiutlige, pradėjo bėgti, pargriuvo ir stipriai susižeidė. Šuo priėjo, palaižė ir nuėjo, pasiutligės nei ženklo. Moralas - baimė yra labai galingas reiškinys ir ją galima labai lengvai pasėti mums į galvas. Šių istorijų verdiktas yra tai, kad mes taip pat lėkėme baimės vedami nuo įsivaizduojamo plėšiko. Paliksime visų asmeniniai vaizduotei pamąstyti apie tai, kaip blogai galėjo baigtis mūsų bandymas pasprukti nuo įsivaizduojamo priešo, gimusio baimės vaisiumi.
Tuo tarpu čia, vakarinėje vidurio Meksikos dalyje yra be galo gražu, žalia, drėgna, egzotiška, skurdu, tačiau visiškai ne baugu. Kažkodėl, be jokios rimtos priežasties, mes jaučiames labai saugiai. Las Vegase eidami naktį jautėme didesnį nerimą, nei čia. Žinoma, budrumo neprarandame ir save dar vis stipriai saugome, tačiau vis mažiau nuvertiname žmones. Tikime, kad šioje šalyje yra nesaugių vietų ir pavojingų žmonių, bet mūsų kelyje jų nesimato, o juk visados svarbiausia su kitais elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtūsi su tavimi.
Žmonės čia gyvena tikrai skurdžiai ir bando verstis kuo išmano. Pakelėse pilna niekučių ar skanėstų pardavėjų, visi bando aprūpinti savo šeimas kuo tik gali. Mes, nors ir nemokame jų kalbos, bet skanėstų ir vaisių nusipirkti galime ir neklausinėdami, tiesiog pasakome "uno cocos", bagstelime pirštu į kokosą, o pardavėjai jau žino, ką daryti toliau. Be to, čia yra priimta vaisius valgyti su druska, žalios citrinos sultimis ir čili. Dar neragavome, bet pasirodo, tai labai einamas receptas. Galbūt dėl to prie vaisių pardavinėja maišus druskos, bei prieskonių.
