Pasikartosiu sakydama, kad pamenu tuos laikus, kada Lietuva dar nepriklausė EU ir mes keliaudami turėjome kirsti pasienius. Puikiai atsimenu, kad niekam nepatiko kirsti Lenkijos pasienio ar apskritai važiuoti į ją, tačiau tekdavo. Tą dieną, kai mes kirtome El Salvador ir Hondūro pasienius, mano keliautoiška pasienių patirtis patyrė žemiausią visų laikų tašką. Tuo metu atsiminimai apie Lenkijos pasienį man kėlė tik juoką ir norą verčiau būti ten, nei čia. Net nežinau, nuo ko pradėti...
Galbūt pradėsiu nuo 6 kilometrų prieš Salvadoro pasienį: artėjant prie pasienio išvydome eilinę eilę fūrų, laukiančių savo eilės, tačiau tokias eiles visados apvažiuojame. Vos tik praretėjo fūros išvydome iškrypeliškai keistą vaizdą - šeši suaugę vyrai pradėjo mosikuodami rankomis bėgti mūsų automobilio link, o pribėgę pro atidarytus langus kišo savo galvas ir vizitines korteles, rėkdami vienss garsiau už kitą. Pasirodo, vyrai siūlė savo paslaugas padėti mums kirsti pasienį. Vyrai rėkė, kad mums kirsti pasienį truks 7 valandas, o su jų pagalba tik 45 min. Atsisakėme ir judėjome toliau. Už 3 km prisistatė dar vienas vyriškis, kuris savo elgesiu neatrodė toks laukinis kaip kiti, tad nusprendėme priimti jo pagalbą. Jis mus palydėjo per Salvadoro pasienį, kuriame viskas sekėsi sklandžiai. Tuomet pervažiavome tiltą ir atsidūrėme prie Hondūro pasienio. Štai čia ir prasidėjo gandus tvirtinantys reiškiniai. Pabrėšime, kad pėstieji Lietuvos piliečiai visus pasienius kerta be jokių problemų, vizas gauna labai pigiai per keletą minučių, tad už tai labai džiaugiames ir nuoširdžiai didžiuojames mūsų super-duper šalies išduotais galingais lietuviškais pasais. Didžiausia šios kelionės problema pasieniuose yra mūsų murzė Pilkoji Materija, jai gauti vizą yra tikra rągštis išangėje. Vizas į Hondūrą gavome greitai ir vos už $6 JAV. Tačiau kai pradėjome tvarkyti automobilio dokumentus, pasipylė visa eilė reikalų:
1. Dirbanti bobytė primygtinai nenorėjo priimti mūsų automobilio dokumento, nes tas, kurį turi iš Ontario atrodo visiškai kitaip. Pradėjome aiškinti, kad Ontario yra visiškai kitoje žemyno pusėje, nei Britų Kolumbija, iš kurios ir yra mūsų automobilis. Po pusvalandžio pagaliau moteris susivokė, bet atrado prie ko kito prisikabinti:
2. Ant mūsų registracijos lapelio viršaus parašyta informacija apie mūsų kanadietišką automobilio draudimą, o apačioje aprašytas patvirtinimas, kad automobilis priklauso Mantautui. Kadangi jau esame palikę Kanadą, mūsų draudimas baigėsi, o bobytė pradėjo bakštyti pirštu į pasibaigusią galioti datą ir nenorėjo tvarkyti dokumentų. Vėl pradėjome aiškinti, bakštyti pirštais, mosikuotis, kad bobytė pagaliau suvoktų. Galiausiai vyriškis mums patarė tiesiog duoti kįšį, o mes susidūrėme su dar viena problema:
3. Mes neturėjome pakankamai grynų pinigų, ne dėl to, kad nepagalvojome, o dėl to, kad bankomatai negalėjo nuskaityti mūsų kortelių ir dėl to negalėjome išsiimti grynųjų.
Vyriškiui paaiškinome, kad turime tik $40, kuriuos galime sumokėti už legalų automobilio impotą, bet kyšiams pinigų neturime. Tuomet jis pasakė, kad mūsų dar laukia kelios sąskaitos, kurias turėsime susimokėti norėdami kirsti pasienį. Jis dar pridūrė, kad artimiausias bankomatas yra už 25km. Nieko nelaukęs Mantautas paliko mane su automobiliu pasienyje ir pats išskubėjo su taksi nuimti grynūjų pinigų, o vyriškis jį išlydėjo. Štai likau aš viena su automobiliu keistame pasienyje, besimelsdama, kad Mantautas grįštų sveikas ir su pinigais. Tuo tarpu galvoje jau kūriau planus, kaip važiuosime atgal, nutėkšime automobilį kur tik pavyks ir skrisime tiesiai į Panamą. Po daugiau nei pusvalandžio iš už kampo išvydau pažįstamą, mylimą veidą ir tuojau pat puoliau jo link. Laimei, Mantautui pavyko nusiimti pinigų, bet kelionė ir paslaugos neapsiėjo pigiai. Grįzome prie bobytės, gavome štampą, krūvą popierių, dar įvairiausių išlaidų ir galiausiai turėjome sumokėti vyrui už jo pagalbą. Žinoma, jie bando iščiulpti kiek tik gali, bet stresas mus buvo stipriai užsmaugęs, tad nebesileidome į jokias kalbas ir agresyviai padavėme sutartų $10. Vyras ir jo draugai suprato, kad daugiau nebeišpeš, o mes paspaudėme gazo pedalą ir per dvi valandas kirtome šią šalį, net neduodami jai progos pasitaisyti.
Sekantis Hondūro ir Nikaragvos pasienis džiaugsmo nekėlė. Į Mantauto pasą Hondūre įdėjo puslapio dydžio vizos štampą automobiliui. Jeigu taip ir toliau, Mantautas turės kitą vasarą kartu su manimi keisti pasą, nes jame nebeužteks vietos. Šiame pasienyje mums taip pat padėjo vietinis. Nikaragvoje niekas neskuba, viskas lėtai, chaotiškai ir sudėtingai. Atrodo, pasienis yra tokia svarbi valstybės dalis, tačiau tvarkos čia nerasta: chaosas, betvarkė, pasienio poste guli bent 5 leisgyviai, kaulėti šunys, mažvaikiai vaikšto neprižiūrimi ir beldžia į langus rėkdami "gringo", o vietiniai prisikabinėja dėl nežinomų reikalų. Daugybę galvą sukančių detalių praleisime, nes buhalterijos Centrinėje Amerikoje suprasti vis vien nepavyks, korupcija čia viršiau, nei teisybė. Galiausiai per vieną dieną dviems pasieniams išleidome kelis šimtus dolerių, bent milijoną nervų ląstelių ir įgavome amžiną pamoką gyvenimui: Europos Sąjunga yra nuostabai puikus dalykas! Ją reikia vertinti, tausoti ir plėsti.
Sunkios patirties iškankinti Nikaragvoje tą dieną toli nenuvažiavome, nes nuo nervų mane užklupo didžiulis žarnyno skausmas, juk liga mūsų dar nebuvo palikusi. Taigi, gulėjau nudrožto hotelio lovoje, susirietusi į rutuliuką iš skausmo, po labai varginančios dienos, o Mantautas tuo tarpu dūsavo šalia manęs.
Tie, kurie skaito šį straipsnį ir jo gale manys, kad mes esame pakvaišėliai, bus visiškai teisūs, nes mes patys taip apie save dažnai pagalvojame.
