Tulumas buvo mūsų paskutinis aplankytas piramidžių kompleksas Meksikoje ir be abejonės vienas nuostabiausių. Įsikūręs ant skardžio, prie pat Karibų jūros, ši vieta pasižymėjo tobulomis gyvenimo sąlygomis: selotė po miestu buvo švaraus vandens telkinys miestiečiams, drėgnasis miškas suteikė tobulas sąlygas ūkininkystei, jūroje apstu žuvų, o koralinis barjeras ne toli nuo kranto apsaugojo miestą nuo žlugdančių bangų audrų metu. Tulumas yra paskutinis Majų miestas, todėl pats jauniausias. Atkeliavę ispanai pasakojo matę klestintį miestą, prie kurio negalėjo prisišvartuoti, nes koralinis barjeras turėjo tik vieną, slaptą tarpą, kurį Majai žymėjo pagrindinės šventyklos centru. Naktimis jie uždegdavo šventykloje dvi šviesas, vieną iš kairės, o kitą iš dešinės. Kai kanoja būdavo tiesiai prieš tarpą tarp koralų, jūrininkai matydavo abu degančius langus, o jeigu matydavo tik vieną iš dvejų šviesų, tai reikšdavo, kad tarpą praplaukė. Jau tais laikais būdavo slapti švyturiai.
Kadangi tai buvo paskutinė mūsų lankyta vieta Meksikoje, nusprendėme ją apžiūrėti vedami gido. Pasidalinsime keliais įspūdingais faktais, kuriuos sužinojome:
- Majai namuose laidojo savo giminaičius, visus juos kraudami į specialią duobę 'kiemelyje', tad net mirę šeimos nariai nepalikdavo namų;
- Majai statydavo didingus miestus ir juos apleisdavo dėl ekologinių problemų, mat statydami didžiulius miestus išnaudodavo visus natūralius resursus aplink ir taip sau sudarydavo nederlingas sąlygas. Jie degindavo klinties luitus apie savaitę, kad jie suminkštėtų ir juos būtų galima formuoti. Vienam suformuotam klinties luitui Majai sidegindavo apie 100 kg medienos, kurią iškirsdavo drėgnuose miškuose, kuriuose ir gyveno;
- Tradicinis Majų žaidimas buvo labai rimtas reikalas, jo nugalėtojams atitekdavo 'garbė' būti paaukotiems Dievams. Majai metuose turėdavo kelias dienas iš eilės, kai aukodavo aukas Dievams, dažniausiai sausros metu aukodavi vergus, žaidimų nugalėtojus ar tiesiog miesto gyventojus. 'Aukas' kunigas pasiguldydavo ant šventyklos laiptų esančio akmens, su aštriu obsidiano peiliu prapjaudavo jų krutines, ištraukdavo jų širdis, kunigas jas suvalgydavo, o likusius kūnus sumesdavo į senotes (vienintelio geriamo vendens telkinius), kad Vandens Dievai priimtų auką ir atsiųstų lietaus. Žaidimų nugalėtojams būdavo garbė būti paaukotiems;
- Panašiai kaip Mesa Verdėje, žmonės čia gyveno labai trumpai, vos 27-35 metus, o palikuonių susilaukdavo būdami 10-12 metų. Trumpo gyvenimo priežastis buvo vietinės ligos ir karai;
- Skaičiuojama, kad prieš Ispanus, čia gyveno apie 25 milijonus Majų. Praėjus vos 6 metams po Isapnų įsibrovimo, jų teliko vos 4 milijonai, nes ispanai atvežė nematytų ligų, gyvūnų ir bakterijų, kuriomis užsikrėtę Majai pradėjo mąsiškai mirti. Nepamirškime ir tiesioginių žudynių;
- Šiandien dar vis yra išlikusių Majų, kurie gyvena savo bendruomenėse ir kalba dar vis klestinčia majų kalba;
- Majų žmonės yra labai žemi, manoma, kad dėl išskirtinės jų mitybos;
- Svarbiausi miesto gyventojai buvo karalius, jo karalienė ir vyriausiasis kunigas. Jie gyevno pačiame miesto centre, geriausioje ir iškilmingiausioje vietoje.
