Keliaudami šiaurės rytų kryptimi užsukome apžiūrėti dviejų įspūdingų darinių. Pirmasis buvo Hvjerfall krateris, į kurį teko ilgokai ir sunkokai kopti. Nuo juodų lavos pelenų ir dulkių bei mažų akmenėlių slydo kojos, tačiau žygis buvo vertas nuostabių vaizdų. Užkopę į kraterį pamatėme ne tik gražų, užmigusį vulkaną, bet ir visą apylinkę. Tolumoje matėsi sniegu dengti kalnai, geoterminiai aktyvumai, garai, liūtis tolumoje. Žygio metu buvo šilta ir ramu, tad pamanėme, kad būtų smagu pasivaikščioti ir apeiti visą kraterio lanką. Nuėję trečdalį pastebėjome stipriai sukilusį vėją ir sparčiai artėjančius lietaus debesis. Saugumo sumetimais nusprendėme apsisukti ir saugiai keliauti žemyn.
Kai nusileidome žemyn, pradėjo stipriai lyti, atrodė, kad liūtis viską išplaus. Nepaisant to, Mantautas primygtinai norėjo pamatyti ne toliese esančius Dimmuborgir lavos derinius. Pasako jo, egzistuoja muzikinė grupė tokiu pavadinimu, tad jis labai norėjo pamatyti tą vietą. Užsidėjome savo apsaugas nuo lietaus ir išėjome pasivaikščioti po lavos darinius, kurie priminė pasivaikščiojimą miške.
