Taip taip, jeigu kam nors pasirodė sunku perskaityti Islandijos sostinės pavadinimą, tai vertėtų susimąstyti, nes tai yra bene vienas lengviausiai ištariamų pavadinimų. Mat Reykjavikas priklauso Höfuðborgarsvæði regionui (kaip supratom - sostinės apylinkė). Aš net nesistengiau šio žodžio tarti ar rašyti, tiesiog jį nukopijavau ir man to buvo gana. Gatvių pavadinimai kartais lengvesni, o kartais tenka pasikliauti tik vizualiniais atpažinimo gebėjimais.
Turbūt jau nebegalime nuoširdžiai pasidžiaugti kokia nors vietove, nesugretine jos su praėjusiomis patirtimis. Pvz manome, kad klimato atžvilgiu čia panašu į Naująją Zelandiją - kol Saulė šviečia, būna labai šilta, o vat pavėsyje šalta, ką jau be sakyti apie papūstą vėją, ypač šiaurės krypties... taip ir bandom prisitaikyti, vilkėdami tris rūbų sluoksnius, kol vietiniai vaikšto su šortais ir dżiaugiasi atviru baseinu. Vaikų maudymosi klyksmai ir džiaugsmai skamba per visą stovyklavietę.
Vaikščiodami po Reykjavyko senamiestį pajutome didelį Vankuverio ilgesį. Tie kalnų ir vandens vaizdai tarp kvartalų tiesiog režia širdį ilgesiu, nostalgija ir džiaugsmu, kad turėjome tokią nuostabią progą keliauti ir gyventi Kanadoje. Gal būt dėl to negalime pilnai pasidžiaugti kvapą gniaužiančiais apsnigusių kalnų vaizdais.
Nukekiavome apžiūrėti tos didingos Reykjaviko bažnyčios. Ją praminėme Putino irštva Nr.2 (Nr.1 buvo San Franciske). Minimalistinio pobūdžio pabaisa viduje didinga, o vienintėlis jos akcentas - gigantiški, pompastiški vargonai. Ilgokai sėdėjome ir klausėmės jų skambėsio, kol nusprendėme, kad muzika mums kelia alkį ir jau laikas bėgti iš ten. Bažnyčia kėlė atstumiančio žavesio jausmus. Keista, bet gal net šiek tiek patiko.
Dėl aktyvaus vulkanizmo ir neišsenkanćios geoterminės energijos, karšto vandens čia tikrai netrūksta. Jis visur liejasi į valias. Vietiniai tuo naudojasi apšildydami viską, ką tik gali, įskaitant ir šaligatvius. Be to, čia ne mažai akiai pažįstamų augalų: įvairūs lubinai, alyvos, dobilai, daug kitų žolių ir keli medžiai. Taip, tik keli. Kadaise Islandijos sala buvo nuklota beržynais, bet tada salą aptiko vikingai ir savo laivybai, bei gyvensenai iškirto visos salos medžius. Dabar jų čia ne daug, o vietiniai mėgsta pokštauti sakydami "jeigu pasiklydai islabdiškame miške, tiesiog atsistok", nes medeliai 'miškuose' čia dar mažyčiai.
Bendras pirmo Reykjaviko įspūdžio rezumė - miestas margai blankus, žmonių mases sudarė 80% turistų, 20% dirbančių vietinių. Aptikome Reykjavik Roasters, vietinius kavos skrudintojus. Dėl milžiniškų kainų visur ir visada nusprendėme, kad šauniausia mano gimtadienio dovana sau bus būtent jų kava. Jau laukiu nesulaukiu! (Gal pavyks ir pupyčių parsitempti į Lietuvą, tokiu būdu mano baristos širdis nuotykiu džiaugtūsi ilgiau.)
