Ką mes veikėme Belize?

Pripažinsime, kad po 43 dienų kelyje jaučiame ne menką nuovargį ir namų ilgesį. Pavargome bėgti, skubėti ir trinti automobilio sedynes. Kai atvažiavome į Belizą, perskaitėme rekomendaciją mažai poilsiavietei Hopkins miestelyje ant jūros kranto. Tuojau pat įsimylėjome į šią vietą ir nepaisant didelės kainos, nusprendėme čia pailsėti. Praleidome čia dvi naktis, o dienos metu tik ilsėjomės, leidome laiką arbatos šiltumo jūroje, gulėjome hamake, darėme jogą ir valgėme. Naktimis mus užklupdavo tropinės liūtys: lietus pylė kaip iš kibiro, aplink visur žaibavo, o nuo griaustinio drebėjo visas namukas. Už tai ryte būdavo ramu, jūroje nebuvo nei vienos bangelės, o temperatūra ryte būdavo vėsi ir drėgna. Namuke buvo vonios kambarys ir virtuvėlė tai jautėmės kaip namuose. Gerai pailsėję ilgai užsibūti negalėjom, nes mašinos draudimas galiojo tik tris dienas, tad dar šiek tiek pasivažinėję po šalį palikome Belizą ir keliavome Gvatemalos pasienio link.

15,300 km, o mes dar tik Belize

Ką gi, su savotiškais nuotykiais palikome Meksiką ir kirtome Belizo sieną. Pasirodo, kad Meksikoje dvi savaites buvome nelegalai, mus pabarė, liepė susimokėti turisto mokestį, davė štampus ir paleido. Esame tikri laimės vaikiai, kad mūsų nenubaudė ir neprisikabino prie mašinos dokumentų. 

Belizo pasienyje reikalai buvo tvarkomi labai lėtai, bet labai draugiškai ir nuoširdžiai. Abu gavome turistų vizas, o ir Pilkoji Materija gavo vizą Mantauto pase, buvo nuprausta ir apžiūrėta. Pasieniuose tvarkyti savo ir dar trečio dokumentus mus verčia jaustis, tarytum turėtume vaiką, tad palikti Pilkąją Materiją bus labai sunku. 

Skirtumą pajutome vos tik kirtome sieną: čia žymiai skurdžiau, bet kažkodėl ir daug brangiau, didžioji žmonių populiacija yra juodaodžių vergų palikuonys, šalyje tik šiek tiek virš 200,000 gyventojų, tad didelių miestų čia nėra, dideli plotai visiškai neapgyvendinti, kaikurios gatvės tik žvyrkeliai, o ir šviežių vaisių, bei daržovių čia daug mažiau, tiksliau reta. Kai kur stovi "super market", t.y. sandelys, kuriame kiniečiai (ir tik jie) pardavinėja koncervus, alkoholį ir pora buitinių prekių. Iš tiesų, tai ganėtinai liūdnas vaizdas Belize. Čia atvirkščiai, nei Meksikoje, alus taip pat pigus, bet girtuoklių netrūksta. Džiunglės, pakrantės, kavlos ir netvarkigi miestukai, apkabinėti hamakais - štai tokį mes matėme Belizą. Labiausiai šokiravęs dalykas nusipelno pirmosios vietos kategorijoje "didžiausias tarpas tarp skurdo ir prabangos". Sužinojome, kad Belize mokslas mokamas, net mokyklinukams, todėl didžioji dalis vaikų neina į mokyklą, nes tėvai nepajėgia sumokėti už mokslus. Tuo tarpu buvome naujame mieste, kuriame statomos didžiulės vilos ir gatvės valtims! Taip, iškasti dideli kanalai, kurie vinguriuoja tarp namų, kuriuose jau pastatytos valčių stovėjimo aikštelės. Kažkam atiteks smagumas kasdien po miestą plaukioti savo valtimi ar jachta, kai kažkas kitas galbūt net neišmoks skaityti. Graudu.

Mes susiradome jaukią nakvynę ant jūros kranto. Sužinojome, kad prieš savaitę šioje vietoje karaliavo uraganas, todėl visi keliautojai atšaukė savo rezervacijas ir mes buvome vieninteliai svečiai pakrantėje. Kaina buvo ganėtinai didelė, bet mes pagaliau nusipelnome poilso, tad likome čia dviems naktims.