Pelnytas poilsis Nikaragvoje

Jau labai ilgai svajojome apie vietelę ant jūros kranto, kuri būtų jauki, tvarkinga, atoki, rami, žavi, tiesiog tobulas poilsis. Sakydama "ilgai" turiu omenyje tikrai ilgai, jau nuo pat mūsų susipažinimo pradžios ir pirmų kelionių užgaidų. Išbandėme jau kelias vietas, skirtinguose Pasaulio kraštuose, tačiau tobulos vietelės dar vis neradome, vis kažkas kišo koją.
Galiausiai atvykome į Popoyo kaimelį Nikaragvos užkampyje. Iki šio kaimelio veda 30km žvyrkelis (šį kartą padorios būklės), kaimelyje vieninteliai vietiniai yra tie, kurie užsiima turizmu, tad čia yra labai ramu, tvarkinga, kuklu, o mūsų hoteliukas yra prie pat pakrantės, vos keli metrai ir jau kojų pirštai liečia vandenį. Bangos čia tobulos, tad banglentininkavimas čia yra svarbiausia ir smagiausia veikla. Daugėlis žmonių atskrenda į šią atokią vietą tik tam, kad ramiai galėtų praleisti laiką su bangomis. Atoslūgiai ir potviniai čia ekstremalūs, tad geriausias laikas gaudyti bangas banglente yra vakaras, prieš Saulei nusileidžiant. Šios vietovės atokumas mus ramina nuo viso iki šiol susikaupusio kelionės streso, tad ir pasveikti puikiai pavyko.
Ką mes veikėme? Ogi aš pirmąją dieną miegojau iki pietų! Mantautas šiek tiek daugiau, tačiau vis vien nesiskubino judėti nuo lovos. Vėliau aš ilsėjausi hamake, o Mantautas puikiai gaudė bangas banglente, net ir mane išsiuntė ant banglentės bangų gaudyti. Buvo labai smagu!
Laimei, čia yra jaukus, mažas restoranėlis, kuriame ir mes randame šio to pavalgyti. Nors kelioms dienoms sugebėjome visiškai atsipalaiduoti, pailsėti ir vėl atgauti ligos išnaudotas jėgas. Valio!
P.S. šioje vietoje Saulėlydžiai yra neįtikėtinai spalvingi ir dailūs - mūsų širdys džiaugiasi.

17,000 km Nikaragvoje

Manau, kad tai nestebina, bet Centrinės Amerikos valstybės labai panašiose, jose žmonių skurdas, mentalitetas ir buitis labai panašios, bent jau mūsų, turistų akimis žiūrint. Labiausiai stebinantys dalykai yra šiukšlinimas ir jų deginimas. Laužai visur, kur tik pasisuksi, dūmai kloja kaimelius ir kelius.
Prisipažinsime, kad Lietuvoje keikėme ir nesupratome sudėtigos technikinės apžiūros sistemos, tačiau keliaudami po šias šalis staiga suvokiame jos svarbą. Čia kas antrad automobilis dūmija tirštai juodu smogu. Dažniausiai smogo sluoksnis matosi važiuojant gatvėmis. Stengiames aplenkti visus automobilius, kad netektų važiuoti paskui juodą dūnų kamuolį. Galvos skausmas dėl gryno oro trūkumo čia menkai išvengiamas, o dar nepamirškime ir deginamų daiktų smalkių. Nesuprantame, kaip žmonės tai toleruoja.
Kitas niuansas labiau piktina, nei liūdina. Suprantame, kad skurdžios šalys dar vis turi pasikliauti gyvūlių pagalba ūkyje, bet bent jau jais rūpintusi. Pakelės yra nukrautos gyvūnais, dažnai pririštais, bet taip pat dažnai ir ne. Arkliai, mūsų akimis esantys labai grąkštūs ir didūs gyvūnai čia beveik marinami badu, pririšti prie nuvalgytų pakėlių, kaulėti šonkauliai stipriai išryškina arklių anatomiją. Matėme jau ir pasimirusius arklius, paliktus šalikelėje. Karvių situacija kartais ne ką geresnė. Manome, kad visi laiko šunis, bet jie niekams nerūpi, o kai patys žmonės išgyvena tik menkos dietos pagalba, kam dar šautų į galvą sočiai pamaitinti besivalkiojantį šunį? Nežinau, kuo čia kartais gyventi būna prasčiau: žmogumi ar žmogaus įkalintu gyvūnu.
Nenorime tik blogai atsiliepti apie šias šalis, vis gi šios vietovės yra pasakiškai žalios ir gražios, kalvotos, kupinos egzotinių padarėlių ir dailių pakrančių. Gamta čia tikrai žavinga, abejonių dėl to nekyla.