Gvatemalos upės kelto nuotykiai

Nuo Tikalio iki Samuc Champey yra mažiau nei 300km, bet kelias iki jų trunka virš 8 valandų! Nesupratome, kokie turėtų būti keliai, jeigu toks trumpas atstumas įveikiamas per tiek ilgai, bet keliauti vis vien reikia.
Su pirmuoju paaiškinimu susidūrėme gana greitai, vos už 60km nuo Flores miestelio, kuriame nakvojome. Pasirodo, mes turime kirsti upę, bet čia tilto nėra, veikia tik vienas, mažas, vietinis keltas. Jau buvo susidaręs mažas kamštis, bet keltas sukosi, kaip tik galėjo, tad eilė judėjo. Kai keltas judėjo jau mūsų link ir mes būtume sekančiame kelto reise, pasigirdo didžiulis garsas, ir mūsų pusės kelto rampa su trenksmu krito į vandenį. Paaiškėjo, kad nutrūko rampą valdantys laidai ir keltas sulūžo. Gerai apžiūrėjome žemėlapį - apvažiavimas už kelių šimtų kilometrų, todėl nusprendėme dar palaukti, kol sutaisys keltą.
Tuo tarpu pradėjome vaikščioti aplinkui ir išvydome daugybę furgonų prieš ir už mūsų, prikimštų vergų - karvių, vežamų į skerdyklą. Iš kitos upės pusės grįžinėjo furgonai jau buvo tušti, nuvežę vergus į skerdyklą. Vietiniai net nemirktelėjo, kai karvės muistėsi, nes furgonuose neužteko vietos, ar kai viena ant kitos kakojo. Keletas keliautojų praeidavo pro šalį, vienas net linksmindamasis filmavo. Kai karvės pasimuistydavo, vairuotojai iškišdavo pagalius ir pradėdavo jas bakštyti, o jų dailūs snukučiai kreipė akytes mūsų link, graudžiai žiūrėdamos pro ilgas, žavias blakstienas, supančias dideles, išgąsčio pilnas akis.
Būtų naivu tikėti, kad žmonės, pamatę tokį vaizdą, imtūsi kokių nors veiksmų. Istorina byloja, kad žmonėms patinka nesirūpinti ir nesielvartauti. Vis gi metų metus keliaudavo transporto priemonės pilnos vergų, gabenamų į nelaisvę, žydų, gabenamų žudymui ar net traukinių, pilnų lietuvių, gabenamų į Sibirą. Tada žmonės nesipriešino, kai jų pačių rūšį mąsiškai naikino, o ką čia be pasakyti apie kitos rūšies atstovus. Žmonės mato, bet neketina nieko keisti, nes jeigu taip vyksta, reiškia taip reikia - amžių amžius kartojama melagystė.
Galiausiai, po kokių dvejų valandų, atvažiavi traktorius ir padėjo keltui pakelti rampą, tad ir mes pagaliau galėjome kirsti upę. Karvytes nuvežė skerdyklos link, o mes likome ramūs, kad prie šio smurto neprisidedame.

Gvatemalos keliai ir nesėkmės

Su antrąja ilgos kelionės priežastimi iki Semuc Champey susidūrėme labai greitai - kylant džiunglėmis apaugusių kalnų serpantinais staiga pasibaigė asfaltuotas kelias ir prasidėjo ko gero klaikiausias mūsų gyvenime matytas reiškinys, vadinamas "keliu". Dar vis nesuvokiame, kaip oficiali navigacinė programa mus galėjo vesti tokiu keliu. Šis kelias kadaise buvo žvyrkelis, tačiau dabar jis yra klaikiai išplautas, duobėtas, permirkęs, su atsikišusiais akmenimis, giliomis duobėmis, siauras, kalvotas, tiesiog pritaikytas gamtos stichijų naikinimui, o ne transportui. Tikėjomės, kad tokia kelio danga tik laikina, nes kelias atgal būtų trukęs kelis šimtus kilometrų ir reikalavęs dar kartą kirsti tą klaikų keltą. Mūsų nelaimei, toks kelias nesibaigė visus 50km, o šią atkarpą važiavome 3 valandas!
Šis nuotykis patenka į pirmą vietą mano gyvenimo kelionių žemiausią tašką dėl šių priežasčių:
1. Tragiška bekėlė sugadino mūsų automobilį: keliose vietose buvo perrėžtas duslintuvas, priekinių stabdžių kaladėlės buvo visiškai susidevėjusios;
2. Vietiniai žmonės mano akimis ne toli nuo pirmykščių žmonių, gyvenime nemačiusių baltaodžių. Mus pamatę vaikai rėkavo "gringo", į mus bakštydami pirštais, o suaugę įsmeigę akis į mus spoksojo kol nedingdavome iš akiračio. Jautemės kaip gyvūnai zoologijos sode - be galo nemalonus jausmas.
3. Tikslo tą dieną nepasiekėm, nes sugaišome dėl nelemto kelto ir be galo ilgai purtemės automobilyje važiuodami klaikia bekėle.
4. Tikslo nepasiekėme ir kitą dieną, ar apskritai bet kada, nes tą pačią naktį mus užklupo (ko gero) apsinuodijimas maistu, kuris bet kokiems rimtiems veiksmas paraližavo mano ir Mantauto jėgas. Geriausia, ką galėjome padaryti, tai atsisėsti ant lovos krašto, o visa kita tiesiog buvo iššūkis.
Nepaisant kūną varžančios ligos privalėjome palikti džiungles ir išvažiuoti iki artimiausio miestelio, kuriame rastume pagalbos savo ir automobilio būklėms. Artimiausias miestelis buvo už 64km, laimei, tik 12km buvo neasfaltuoti. Kaimelyje visų pirmiausia susiradome pagalbos automobilio stabdžiams. Vietinis vyriškis pasakė, kad miestelyje stabdžių kaladėlių mūsų automobiliui nėra, bet jų galėtų atvežti rytdienai iš sostinės. Kitos išeities neturėjome, sutikome, palikome jo kieme automobilį ir susikrovę kuprines išėjome artimiausio hotelio link. Hotelis buvo netoli, tik už 900m, bet pakeliui stojome bent 5 kartus, nes galvos svaigo, kojos sunkiai vilkosi, o karštis mūsų klaikiai būkliai tikrai nepadėjo. Šiaip ne taip nugabenę ligos iškankintus kūnus į hotelį, kritome ant lovų ir miegojome keletą valandų, atsikėlėme pavalgyti, tuomet nieko nelaukę apsivertėme ant kito šono ir miegojome toliau. Iš ryto drebėjo kojos ir rankos: kas, jeigu detalės neatėjo? Kas, jeigu jos netiko? Kas, jeigu apgavo? Tie 900m atgal stipriai tampė nervus. Pravėrę vartus ir įkišę savo skaudančias galvas, pamatėme nuostabų vaizdą - mašinytė pastatyta kampe, su užmontuotu ratu ir pakeistomis stabdžių kaladėlėmis. Abu iš džiaugsmo suspiegėme ir sumušėme rankomis. Vyriškis sutvarkė paskutines detales, parodė mums kur susitaisyti duslintuvą, palydėjo mus, ispaniškai pažįstamiems papasakojo mūsų bėdą, o vietiniai jauni mechanikai nieko nelaukę ėmėsi darbo ir valandos bėgyje keletas pramuštų duslintuvo skylių buvo užvirintos ir mašina parengta tolimesnei kelionei. Įspraudėme savo ligos pakaustytus kūnus į automobilį ir turėjome tik vieną tikslą prieš akis - kuo greičiau palikti nesėkmingą Gvatemalą. Tai ir padarėme. 

Labas, Gvatemala! Mes Tikalyje.

Važiuodami į Gvatemalą turėjome tik vieną, pagrindinį tikslą - pamatyti Tikalį, išlikusį Majų civilizacijos miestą. Prieš tai, žinoma, turėjome kirsti pasienį. Išvažiuodami iš Belizo sutvarkėme savo dokumentus, išregistravome Pilkąją Materiją, susimokėjome nesuprantamą, didelį išvykimo mokestį ir jau galėjome keliauti į Gvatemalos pasienio pusę. Vos tik įvažiavome į Gvatemalos pasienį prie mūsų pribėgo 12-metis berniukas ir angliškai pradėjo mums sakyti kur statyti automobilį, kur eiti, kokius dokumentus parodyti. Jo pagalbos neprašėme, bet galiausiai likome dėkingi už vertėjavimą pasienyje ir davėme kelis pinigėlius. Dokumentų čia taip pat reikėjo nemažai, o ir mašinos popierizmas ne menkas. Keisčiausias dalykas yra tai, kad visų klausėme, bet visi kartojo, kad mums nereikia automobilio draudimo. Automobilį tiesiog užregistravo, užklijavo lipduką ant priekinio stiklo ir paleido. Likome nesupratę, bet galbūt čia taip viskas veikia.
Nuo pasienio iki Tikalio yra apie dvi valandos kelio, tad jį pasieke tą pačią dieną ir dar spėjome apeiti beveik visą jo teritoriją. Tikalis pasižymi aukštomis, stačiomis piramidėmis, didžiuliu išlikusiu miestu, kurio didžioji dalis dar nėra atkasta iš labai tankių džiunglių.
Keliaujant į Tikalį vertėtų pasirengti ilgam žygiui po džiungles, pasiruošti maisto, gėrimų ir ne menkų lėšų, nes užsieniečiams aplankyti šią vietą kainuoja tikrai ne mažai - mes sumokėjome virš $50 CAD vien tik už įėjimą, tad apie gidą tik svajojome. Nepaisant ilgo kelio, tankių džiunglių, klykiančių beždžionių, aukštos kainos, ilgo žygio ir daugybės uodų, mes rekomenduojame šią vietą. Tikalis savo dydžiu, geru išsilaikymų ir įspūdinga aplinka patenka į mūsų civizacijų top palikimus. Visur kur pažiūrėsi, matysi tik džiungles, jokių miestų ar šiuolaikiškoa civilizacijos reiškinių. Labai įdomi patirtis.

Šiek tiek teorijos apie Tikalį iš https://lt.m.wikipedia.org/wiki/Tikalis [žiūrėta 2016-08-18] :
" Tikalis buvo vienas is didžiausių Majų civilizacijos miestų ir savo apogėjaus metu turėjo per 200 tūkst. gyventojų (maždaug 200–850 mūsų eros metais). Kuomet klasikinio laikotarpio Majų civilizacija sunyko, miestas buvo apleistas ir visiškai pasiglemžtas džiunglių. Apytikslė miesto vieta išgyveno vietinių gyventojų mituose iki XIX amžiaus, kuomet Modesto Mendeso ir Ambrosijo Tuto vadovaujama 1848 metų ekspedicija atrado Tikalį iš naujo.
Tikalyje yra tūkstančiai senovinių pastatų, kurių tik maža dalis yra archeologų ištirta bei išvalyta nuo džiunglių augmenijos. Įžymiausi Tikalio pastatai yra šešios didžiulės Mezoamerikos laiptuotosios piramidės. Kai kurios iš jų yra 60 metrų aukšcio.
Šiuo metu Tikalis yra Gvatemalos Tikalo Nacionalinio Parko dalis ir yra įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą."