9000km San Diege

Pavargę ir sukaitę pasiekėme San Diego miestą. Galiausiai liko vienas esminis reikalas - surasti vietą nakvynei. Peržiūrėję variantus greit pasimetėme. Taip, tai sezono pikas ir dar savaitgalis, bet mokėti virš $130 už moteliūkštį arba $90 už stovyklavietę mano akimis žiūrint yra turistų apiplėšimas. Hotelių kainų sąraše net nesimatė, nes dideli skaičiai pasidarė per margi ir ilgi. Nemokamų sustojimo vietų su žiburiu nerasi, o miške vieniems nakvoti visas internetas nesiūlo, nes 'vis gi Mexika prie pat'. Aptikome galimą stovyklavietę kažkur aukštai, toli ant kalno miške, bet iki jos keliauti reiktų virš valandos, o tikimybė, kad ten dar būtų vietų itin maža. Kad ir koks nakvynės pasirinkimo sprendimas būtų svarbus, mums svarbiausia tuo metu buvo nusiprausti po dušu. Žinome, kad YMCA bendruomenės pastatuose galima nemokamai pasinaudoti jų siūlomomis paslaugomis, tame tarpe dušu, tad susiradome artimiausią ir keliavome nuplauti keliautojiško prakaito. Įstaiga buvo labai ramiame, nuosavais namais ir aukštais augalais apsodintame kvartale. Aplink pačią įstaigą buvo apstatyta statybvietė, o iš kito šono stovėjo didelė, šiuo metu uždaryta mokykla. Kadangi mokykla uždaryta, o įstaiga apstatyta, žmonėms ten nebuvo ko važiuoti, tad pamatę tą vietą abu nedvejodami nusprendėme, kad tobulesnės vietos mieste greit nerasime ir tai puikiai tiks mūsų improvizuotai nakvynei. O kai mes nakvojame, iš aplinkos neišsiskiriame, stovi pastatytas automobilis ir tiek, užtrauktos kelios užuolaidos, bet juk naktį jų vis vien nesimato. Nusprendėme keliauti link papludimio ir išlydint Saulę pasigaminti vakarienę, o sutemus grįšti čia ir ramiai išsimiegoti.
Artimiausias papludimys buvo vos už 5 minučių kelio ir buvo tiesiog tobula vieta - stovėjimo aikštelė, prie naujai pastatytų papludimio pastatų, tobulo žalumo pievelės su pavieniais medžiais, eilėmis palmių ir tobulu smėliuku, o bangų dydis viliojo visus aktyvaus sporto vandenyje mėgėjus. Galiausiai tapome be galo laimingi, kad nenakvojome motelyje ir nevažiavome į mišką, nes tai, ką radome, buvo rojaus kampelis mieste. Į šią vietą grįžome dar tris kartus: pavalgyti, pailsėti ir pasidžiaugti linksmybėmis bangose. Na ir tam, kad pasijuoktume iš žuvėdrų, kurios kraipydamosis kaip diplomatai vaikščiojo aplink šiukšliadėžes ir knabinėjo šiukšlių maišus. Maža to, nepasitenkinančios prakapstytais šiukšlių maišais, bandė knabinėti mūsų obuolio graužtuką, o kaikuriems bandė atimti kąsnį, kuris jau buvo pakeliui į burną.
San Diegas yra ispaniško stiliaus miestas, puoštas naujai išdygusiais dangoraižiais. Čia net kultūros netrūko! Mes kultūrinomės Balboa parke, nuostabaus grožio oazėje vidury miesto.
Nuotraukose mūsų gražiojo papludimio nematysite, nes per daug juo džiaugiausi ir per mažai liečiau telefoną, tad pamiršau tuo grožiu pasidalinti su visais. Nepaisant to, pamatysite kitą krantą, nuklotą uolomis, šalia kurių nutrūktgalviai jaunuoliai šokinėjo į vandenyną (jų tarpe Mantautas, aš jau didžiuojuosi, kad bent kiek įveikiau savo baimę ir pasiplaukiojau atviro vandenyno įlankėlėje). Mamos, nesijaudinkit, vieta saugi, o ir gelbėtojai stebėjo veiksmą. Žinoma, Mantautas saugiai šokinėja nuo uolų, o aš vos trumpam įlipusi į vandenį sugebėjau nusibrozdinti kelį į akmenį.

Venice papludimys ir Los Andželo nuotykiai

Kepinanti Saulė, įkaitęs smėlis, suvenyrų parduotuvės, laisvi žmonės ir kanapių dvelksmas - štai tokį mes išgyvenome Venice Beach. Pėsčiųjų gatvės, nukrautos turistinių niekučių parduotuvėlėmis, gatvėse talentus rodantys žmonės ir savamoksliai muzikantai, negailestingai bandantys tau įbrukti savo diską - kasdienybė šioje vietoje.
Laimei, maisto čia taip pat netrūksta, o ir paieška mums tinkamo maisto ilgai netruko. Mūsų akį patraukė mažas, žalias 'v' ženkliukas mėlyname fone, simbolizuojantis kogero skaniausią patiekalą, valgytą JAV - grybų su skrudintomis bulvytėmis, įdarytoje mažoje pitoje ir manome, kad vadinamu 'gyro'. Dar vis vien tik mintis apie šį patiekalą suaktyvina visą kūna ir jis pradeda jo reikalauti. Neįtikėtinas patiekalas, taip greit, godžiai ir gardžiai jį suvalgėme, kad net nespėjau nufotografuoti, bijojau, kad išgaruos.
Be galo skaniai pavalgę judėjome link restorano, kurį mums primygtinai rekomendavo skalbykloje sutiktas buvęs Playboy modelis, labai keistai ištinusių lūpų, bet draugiška moteris. Pakeliui atkreipėme dėmesį į vyriškį, siūlantį į nemokamą tiesioginę Bill Maher laidą "Real time" CBS studijoje. Argi gali būti įdomesnė Los Andželo patirtis, negu dalyvauti gyvoje laidoje vienoje iš Holivudo filmavimo stočių? Pasiemėme pakvietimą ir išėjome restorano link. Buvo skanu, gražu, bet po nuostabiojo gyro restorano maistas šiek tiek nubluko. Pavalgę per kamščius grūdomės Holivudo link. Atkeliavę į vietą visus savo daiktus privalėjome palikti automobilyje, leido tik pasus ir pinigines, mat negalima jokių technologijų. Suprantama, vis gi viskas transliuojama tiesiogiai ir nėra čia ko fotografuoti ir pagirūniškai dėti į socialinius tinklus (mūsų kelionių tinklapis nesiskaito, nes jis fainas). Laida buvo apie Hillary Clinton prezidentinę kalbą. Turiu pasakyti, kad sėdėti salėje, pilnoje amerikiečių ir klausytis kandidatės į prezidentes kalbą su šios šalies tautiečiais buvo kažkas vienkartiškai nuostabaus. Kai žmonėms kažkas patiko, jie plojo, tad susidarėme nuoširdžią nuomonę apie tai, kas šiems tautiečiams tikrai rūpi. Na, o kai Hillary Clinton pasakė, kad nori tvirtai bendradarbiauti su NATO šalimis ir padėti kovoti su Rusija, tada jau aš pirmoji stipriai plojau ir išspaudžiau skaudžią simpatijos ašarą, prisiminusi, kad mūsų brangiai tėvynei niekaip nėra pelnytos ramybės. Duodame aukščiausią balą šiai patirčiai ir keliaujame toliau.
Kai išėjome iš filmavimo salės jau buvo tamsu, tad patraukėme Rainbow (vaivorykštės) restorano link. Taip, kažkodėl mes Los Andžele daug valgėme. Mantautas girdėjo apie šią vietą, nes čia buvo nuolatinė Lemmy, Motörhead grupės lyderio, lankytina vieta. Nieko įpatingo, tai tiesiog buvo vieta Los Andžele, apie kurią kažką žinojome. Pasirodo, tai gana jaukus, šeimyninis restoranėlis, kuriame maisto meniu tarytum sustojęs laike. Užsisakėme du burgerius, kuriuos galiausiai vos sukimšome. Po mūsų mylimų gyro visa kita atrodo tik vidutiniška ar net prasčiau.
Nakvoti grįžome į pirmąjį greitkelį prie pakrantės, kur šalikelėje nakvojome prie pat vandenyno. Atidarius dureles atsimušęs į akmenis vanduo beveik prašėsi vidun.
Atsikėlusi ryte, pauosčiau Mantautą ir jis  kvepėjo neįtikėtinai saldžiai, kaip šviežaus derliaus, sultingos braškės. Užsimiegojęs skrandis pradėjo gurgti, o burnoje upeliais kaupėsi seilės. Šviežios braškės buvo mano galvoje ir tiesiog stovėjo akyse, o saldus Mantauto kvapas tiesiog kėlė sunkumų iškęsti braškyčių stygių. Pradėjome tvarkytis, praustis ir dėlioti daiktus, kai staiga į šalikėlę įsuko furgonas su ne kuo kitu, o BRAŠKĖMIS! Kai darbuotojas iškėlė pirmą braškių ženklą ant furgono stogo, Mantautas griebė piniginę ir išskubėjo pirkti braškių. Jis grįžo saldžiai kvepėdamas su braškių dėže rankose. Ką galiu pasakyti, mano uoslė tiesiog išpranašavo ateitį ir mūsų kelionė mus dar kartą apdovanojo. Kokiame gi hotelyje matyta, kad sustoja furgonas ir pardavinėja braškes, Tau jų užsinorėjus? Pakelkime braškes už paprastumą!
Puikiai praleidę laiką Los Andžele sakome, kad miestas smagesnis ir žavesnis, nei mes tikėjomės ar girdėjome žmonių kalbas apie jį. Labai džiaugiames, kad nusprendėme jame pabūti ir susidaryti savo nuomonę apie jį. Už tai tariame, kad neverta tikėti kitų pasakojimais ir susidaryti nuomonę apie vietovę vien iš pasakojimų. Keliaukite patys ir susidarykite savo išgyvenimo šiame mieste istoriją.

Kalifornijos pakrante pakeliui į Los Andželą

Kiekvienas keliauja savaip, vedami skirtingų tikslų ir pomėgių. Mes mėgstame keliauti kuo paprasčiau, be jokių turų, be jokių gidų ar kartais net komforto. Pagrindinė to priežastis yra nežinomybės azartas, kuris kartais ne tik apdovanoja, bet ir tampo nervus. Nuo San Francisko iki Los Andželo siūloma keliauti pirmuoju 'highway'iumi', t.y. greitkeliu, vedančiu palei pakrantę. Dienos metu čia automobilių netrūksta, bet vakarop visi vairuotojai pasislepia hoteliuose ir stovyklavietėse, tad kelias tampa tuščias.
Kadangi keliaujame pačiame sezono įkarštyje, daugėlis stovyklaviečių jau būna užpildytos, o tos, kurios dar turi laisvą vietą, nepasigailės ir plėš iš turistų kiek tik norės. Už vieną automobilio pasistatymą nakčiai reikalauja virš $70! Prabangus stovėjimas. Kadangi mes eaame laisvi ir paprasti, nusprendėme keliauti toliau ir sustoti nakčiai pakėlėje. Išsirinkę jaukų kampelį ten ir apsistojome: ant žavaus, apaugusio skardžio, po kuriuo kraštą skalavo vandenynas. Vaizdai apdovanojo mūsų keliautojišką paprastumą ir lengvą prisitaikymą.
Ryte smagiai papusryčiavę keliavome toliau ir tai, ką išvydome, nudžiugino, nustebino, ir dar kart atpildė. Pakeliui sustojome papludimyje, kuriame kaip didžiulės, ištežusioa dešros gulėjo jūroa dramblių patinai. Jie judėjo kaip didžiuliai vikšrai ir skleidė nuleisto vandens klozete garsus. Ne labai elegantiškos ar grakščios būtybės, bet mes jas vis vien stebėjome su didžiuliu žavėsiu ir praradę amą. Kaikurie tarpusavyje kovojo, iki pusės atsitiesę trankėsi galvomis, kurios atremdamos smūgį pilnai persilenkdavo į kitą pusę. Atrodė kaip guminukų karai, labai linksma stebėti.
Suprantu, kad šios vietos labai sausos ir nepatrauklios, bet visiškai nesitikėjome čia pamatyti zebrų. Jie ganėsi aptvertoje teritorijoje kartu su galvijais. Nesupratome, kaip jie čia atsirado ir kokia to paskirtis, tikimės, kad jie nebus nugalabyti tam, jog kažkas galėtų pasigirti valgęs zebrieną Kalifornijoje. Manau, jų paskirties čia nesužinosime ir tai mums liks mistika.
Vakarop pasiekėme Santa Barbaros miestą, kuris yra visiška telenovelių ikona - jaukus miestukas, nusėtas mažais, puošniais, ispaniško stiliaus namukais. Na, o mums rūpėjo tik atsipalaiduoti pakrantėje po ilgos dienos, pratrintos automobilyje. Visiems keliaujantiems po Kaliforniją siūlome pravažiuoti šiuo keliu, nes juk ne kiekvieną dieną pamagysi šusnį jūros dramblių. Pati pakrantė labai priminė Australiją, Naująją Zelandiją ir Havajus tuo pačiu metu. Kogero dėl to, kad pakrantėje netrūko aukštų, aptrupėjusių, vandenyno skalaujamų uolų.

Auksinių Vartų tiltas

Suprantu, kad prabanga visiems yra skirtingai suvokiama: kaikuriems tai viskuo aprūpintas gyvenimas, kaikuriems tai kalnai pinigų, kitiems tai prabangūs rūbai ir hoteliai, na o mums prabanga kartais būna paprasti dalykai, pvz dvi naktys prie garsiojo Auksinių Vartų tilto. Taip, mes ten miegojome, pro Pilkosios Materijos langą spoksodami į tiltą ramiai užmigome. Kartais rūkas dengė tilto viršų, kartais apačią, bet nesvarbu, nes jo didingumo tai nekeičia. Niekada net nesvajojau, kad kada nors gyvenime miegosiu prie šios ikonos ir ji bus paskutimis dalykas, kurį matysiu prieš užmigdama. Ką galiu pasakyti, kartais gyvenimas apdovanoja net neprašant.
Priežastis šios neprašytos dovanos labai paprasta - San Franciskas labai brangus miestas, o prieš pat tiltą yra įkurta greitkelio poilsio zona ir apžvalgos aikštelė, kurioje yra leistina ilsėtis iki 8 valandų. Jų niekas neskaičiuoja, tad miegojome kiek tilpo ir džiaugiamės nuostabiais vaizdais, susipažindami su kolegomis keliautojais.
Ką gi - nuostabi atrakcija San Franciske, kurios nesiūlo joks viešbutis.