12:00, Liepos 16 d., 2019 m.
Vilnius.
Namai sutvarkyti, šiek tiek tuštesnis nei įprastai, automobilyje sukrauta visa kelionės manta, o pilve švelnus jaudulys ir nerimas, visa tai yra ženklai, kad kelionės pradžia jau čia. Sapnavau neįprastą sapną: veiksmas vyko ten, kur užaugau, Vokietijoje, mane supo mokyklos bendražygiai, kurių keliai išsiskyrė jau prieš keletą metų. Viso sapno metu bandžiau jiems išaiškinti, koks nuostabus yra Vilnius ir kaip gaila, kad jie jį paliko. Pasakojau jiems, kaip Vilnius atrodo šiandien, koks jis modernus ir nuostabus. Viso sapno metu gyriau Vilnių taip, kaip realybėje mažai kam išsipasakoju. Pabudusi ryte pilve pajutau švelnų nerimą, kuris persirengęs baimės prarasti Vilnių rūbais bandė mane pašaukti. Viskas aišku - su manimi bando susisiekti pasąmonė. Išgirdau ją, supratau jos nerimo šaltinį: ji nerimauja išeiti iš komforto zonos. Nieko naujo, šį jausmą jutau daugybę kartų gyvenime, žinau kas jis ir iš kur kyla. Nuraminau pasąmonę, pašnabždėjau jai, kad Vilnius mūsų lauks, jis niekur nepradings. Kelionės turi ne vien tik romantiškąją gražių vaizdų pusę, jos su savimi taip pat atsineša daug nerimo, baimių, sunkių vidinių emocinių verpetų.
Jeigu turėčiau išskirti vieną sunkiausių dalykų visose mūsų kelionės, tai vienareikšmiškai būtų prisirišimas. Mes prisirišame prie visko, kas mums yra malonu: patogumas, saugumo jausmas, artimi žmonės, namai, daiktai, darbai. Prisirišimas yra gyvenimo inkaras, jį įsitempti į valtį yra labai sunku. Fiziniame gyvenime inkarui įsitempti reikalinga raumenų jėga, o pasąmonėje tam reikalinga drąsa.
Pirmiausia reikia įveikti Lenkiją, Tatrai šaukia. Tuomet ateis laikas pasisveikinti su Slovakija. Kol kas tiek, riedame pirmyn pavėjui!
Naudojamės išmaniųjų technologijų teikiamais privalumais ir šios kelionės metu gyvybingiau dalinamės įspūdžiais, o ypač emocijomis. Pradžia atlikta - smagaus žiūrėjimo!
