Dažniausiai šeimą įsivaizduojame kaip musmylinčių, giminingų ryšių turinčių žmonių grupę su kuria augome, kuri mus prižiūrėjo ir mumis rūpinasi. Turime ir tokias šeimas,tačiau šį kartą iškeliavome pagyventi su dar nepažįstama, tačiau labai artima šeima - vaivorykštes šeima (angl. Rainbow family).Skamba keistai? Suprantame, tad atverkite savo mintis naujoms idėjoms ir kitokiai patirčiai.
Priešistorė.
Veiksmo vieta: Havajai, Didžioji sala, 2016metai.
Kai keliavome paskutinėje lankytoje Havajų saloje, išsinuomavę automobilį pavežėjome tranziotoją, kuris sakėsi keliaująs į miškus prie vandenyno pakrantės, kuriuose vyksta hipių gyvenimo būdą primenančių žmonių susirinkimas. Mums parūpo, tad vienai nakčiai ten apsilankėme ir mes. Žmonės ten renkasi visam mėnulio ciklo laikotarpiui, t.y. miškuose gyvena visą mėnesį. Tokio susirinkimo principas - visiška žmogaus laisvė, ekologija, šeimyniškumas ir pinigų neegzistavimas. Kaip ne keista, toks judėjimas pasaulyje susiformavo pirmiausia JAV maždaug nuo 1971metų ir per keletą metų išplito visame pasaulyje. Šiais laikais daugelyje valstybių vyksta nacionaliniai vaivorykštės susirinkimai(angl. Rainbow gathering), taip pat ir kartą per metus vyksta tarptautiniai, pasauliniai ir Europiniai susibūrimai.Šiais metais Europos šeimos susirinkimas vyksta Švedijos šiaurinėje dalyje. Lokacija visada keičiasi ir yra viešumai ganėtinai slapta, nes į šiuos renginius keliauja tik tie, kurie žino, reklama ar viešas skelbimas nevyksta. Tai yra renginys skirtas Homo Sapiens rūšies atstovams susivienyti į vieną šeimą, atverti savo mintis, širdis ir kūnus bendram gyjimo procesui. Gyjimu vadinamas minčių ir sielos valymas nuo kasdienybės, visuomenės standartų, rėmų, lūkesčių ir kitų gyvenimą sunkinančių reikalų. Kaip gydomasi? Tai jau individualu. Vieni medituoja, kiti daro jogą, dalijasi ilgais, giliais pokalbiais, šamaniškomis apeigomis, išsilaisvina nuo rūbų naštos, susilieja su muzika arba gamta. Kiekvienas už save, bet tuo pačiu ir su šeima, nes nuo jos vieningumo priklausys visos šeimos gerovė. Hierarchija čia neegzistuoja, visi yra šeimos broliai ir seserys, taip kreipdamiesi vieni į kitus. Laisvė reikštis, bendrauti, būti - toks reiškinys mūsų šiuolaikinėje visuomenėje yra itin retas, tad atvykus čia jau savaime sveikstama. Tai lyg sanatorija, kurioje ieškoma darnos tarp kūno, sielos ir proto. Šeima rūpinasi vieni kitais, visi dalinasi bendrais dienos ritualais, o svarbiusias iš jų yra maisto ratas (angl. Food circle), vykstantis du kartus per dieną, kai savanoriai iš supirktų maisto produktų visai šeimai (šį kartą apie 150 žmonių) ruošia maistą ir prie laužo (kai lyja “virtuvėje”) išdalina, visi kartu maitinasi.
Kaip tai vyksta:
1. Miške pasigirsta žmonių grupės riksmas “maisto ratas” ir tai reiškia, kad savanoriairenkasi ruošti maisto šeimai. Maistas tik augalinis, turintis du pasirinkimus: virtas arba žaliavalgiškas.
2. Maisto ruošimui einant į pabaigą miške pasigirsta dar kartą žmonių šuksmai “maisto ratas, DABAR”. Tai reiškia, kad visi šeimos nariai susirenka iš kalnų, upių ir miškų pakampių bendram ritualui prieš valgį. Ritualas toks:kurenama laužavietė, aplink kurią visi susirinkę šeimos nariai susikabina rankomis ir pradeda dainuoti kartu vaivorykštės padėkos dainas. Jos trumpos, paprastos, bet itin šiltos, užpildančios bet kokią spragą sieloje ir suteikiančios harmoniją visam kūnui.
Tokios dainos principu dėkojama už visiškai viską: mišką, šeimą, meilę, Saulę, lietų, mėnulį, vaikus, brolius, seseris ir visa kita.Visi, susikibę rankomis, į skirtingas rato kryptis siunčia bučinius - kas į žandą, kas į ranką. Visiškai nesvarbu ar vyras vyrui, ar moteris moteriai, ar suaugęs vaikui, prisiminkime, kad visi čia broliai ir seserys. Ratasužbaigiamas bendru “OM” garsu, visų rankos iškeiamos į dangų, paleidžiamas susikabimas, rankos nuleidžiamos prie širdies ir galiausiai atliekama vaiko poza, kurioje atsiklaupiama ant kelių, nulenkiama galva, rankos ir visa bendra energija atiduodama Žemei. Po šio ritualo visi atsistoja, maistas jau būna atneštas didžiuliuose puodose prielaužo ir visi užima savo vietas rate.
3. Savanoriai serveriai, t.y. dalintojai, susirenka tokiam pat mažam ritualui aplink maistą, nusiplauna rankas ir pradeda eidami aplink ratą rinkti šeimos dubenėlius sakydami “pirmas kartas” (angl. first time). Kai visos šeimoa dubenėliai užpildyti, pavalgo patys dalintojai ir pavalgę eina aplink šeimąsakydami antras kartas (angl. second time). Jeigu ir po antro karto lieka maisto, dalintojai eina aplink sakydami “bet kuris kartas” (angl. anytime).
Pavalgius aptariami šeimos reikalai, jeigu tokių yra. Norint ką nors pasakyti šeimai sakoma “focus” (liet. dėmesys), ir visi nutylapaklausyti ką šeimos narys nori pasakyti. Jeigu reikia pagalbos ar išteklių, šeimos nariai sako “connection” (liet. jungtis).
Retkarčiais po maisto rato ateina laikas stebūklingai kepurei (angl. Magic hat) duoti savo energijos. Tokiu metu kepurė perleidžiama šeimai ir ji būna pripildyta energijos šeimos maistui, kitaip tariant - pinigų. Tai yra vienintėlis kartas, kai pinigai egzistuoja vaivorykštėje. Pageidautina, kad vienu metu būtų suteikta visa energija ir šią procedūrą reikėtų kartoti kuo rečiau. Po vieno maisto rato Italijos šeimos subūrėjas priėko prie manęs ir tarė:
- Sese, ar galime Tavo skrybelei suteikti magijos?
Taip mano skrybelė tapo magiška ir surinko net 365€ energijos šeimos maistui, tiek, kiek metai turi dienų.
Kol kas viskas skamba keistai? Tikėtina, pirmoji para ten mums taip pat buvo šiek tiek mažiau jauki, tačiau praleidę ten tris naktis, ketvirtą dieną sunkiai kilome ir palikome šeimą.
Kodėl neturime nuotraukų ar filmuotos medžiagos? Tokie dalykai ten neegzistuoja. Neegzistuoja ir laikas. Vienas vyresnysis brolis pakvietė šeimą sekančios dienos ryte susitikti sveikimo palapinėje rytinei meditacijai. Vienas brolis jo paklausė: apie kelintą valandą? O šis atsakė:
- Kai atsikelsime ir Saulė bus virš kalnų. Nežinau, nenaudoju laikrodžio, sakykime, tai galėtų būti apie 11.
Turbūt mano aistrą knygoms žino daugėlis,tad ne nuostabu, kad knygos mus lydi kelionėje. Vaivorykštės stovyklavietės visados būna atokiose vietovėse, kurias galima pasiekti tik pėsčiomis ir tik žygiuojant ilgesnį laiko tarpą kalnais/miškais sekant paskui vaivorykštės žymes kelyje. Samana nakvojo viena maždaug 50 minučių kelio pėsčiomis per kelnus, o susidėję visą nakvynei miške reikalingą mantą pamiršome knygas. Pabudus pirmą rytą miške negalėjau nustoti galvoti apie savoskitomą knygą. Šiuo metu kelionei pasironkau skaityti Yuval Noah Harari pasaulinį bestselerį “Sapiens” apie mūsų rūšies istoriją. Knygą baigiau skaityti vietoje, kurioje rašė apie senovės rankiotojų-medžiotojų gentis ir jų gyvenimą. Pačiai būnant miške, gentyje, mano mintys sukosi tik apie tą knygąir kaip stipriai geidžiu jos teikiamų žinių. Laikiau savo geismą viduje, kol nusiprausus ir sėdint prie kalnų upės Mantautas nepasakė “Žinai, labai norėčiau čia turėti knygą”. Tą akimirką man palengvėjo ir iš karto susiruošėme žygiui atgal prie Samanos pasiimti knygų. Grįžus prie palapinės mūsų kaimynas paklausė kokie mūsų pusryčių planai. Aš atsakiau “Knygos, mes pamiršome savo knygas automobilyje, einame jų pasiimti”. Jis nustebo, nusijuoke ir sako “Jūsų pusryčiai bus knygos?”. Na, beveik taip, pasimaitinome eiline puota iš Samanoje esančių maisto sankaupų, o grįžę į mišką pasikabinome hamakus ir pradėjome maitintis knygų išmintimi ir žiniomis. Man tai dar labiau sustiprino mano patirtį, pasijutau kaip tikra senovės genčių tyrinėtoja, tai padėjo labiau įsijausti ir giliai atsipalaiduoti.
Šį kartą mums ir vėl pasisekė palapinę pasistatyti tarp nuostabių kaimynų, kurie nuoširdžiai tapo mūsų šeimos šerdimi. Pusryčiaikartu, bendros dainos, muzika, šokiai, prausimasis ledinėje kalnų upėje, ilgi ir nepakartojami pokalbiai - visa tai buvo būtent tie pojūčiai, dėl kurių mes keliaujame. Atvėrėme širdis, prapletėme mąstymą ir susiliejome vėl su harmonija. Mums išvykstant prie pusryčių rato susirinko 8 suaugusieji, 4 vaikai ir viena kalaitė. Šeimyniškumo jausmas buvo toks stiprus, kad kūnai keliauja toliau, o mintys liko užstrigusios miške su šeima.
Ar kartosime tokią patirtį? Manau, tai neabejotina. Havajuose tą kartą praleidome vosvieną naktį ir tik apsičiupinėjome, šį kartą pavyko labiau susilieti su gamta, šeima ir atrasti vidinę harmoniją, laisvę. Sekantį kartą keliausime tik į vaivorykštės šeimos susirinkimą ir visą savo laiką bei dėmesį skirsime tik jai, susiliesime su ja dar labiau ir pasisemsime iš jos dar daugiau išminties.
Kol kas karūnuoju šią patirtį kaip pačią vertingiausią šios mūsų kelionės metu. Ačiū šeimai už ją, ji privertė mus augti.
Mus pasitiko šeimos narių sveikinimai “sveiki sugrįžę namo” (angl. Welcome home) ir iš pradžių sunkiai supratau ką jie tuo nori pasakyti, tačiau dabar man viskas aišku. Kai sekantį kartą “važiuosime namo pas šeimą”, toks pasveikinimas man bus giliai malonus ir suprantamas.
