Naujasis šeimos narys - Nissan'as Pathfinder'is

Atslinkus šaltukui ir vienam reikaliukui nusprendėme, kad geriausia išeitis būtų nusipirkti naują šeimos narį - mašiniuką. 

O reikaliukas buvo toks - pagal Britų Kolumbijos (mūsų provincijos) įstatymus, užsienietiškos "turistinės" vairuotojų teisės čia galioja tik 3 mėnesius. Todėl Mantautas privalėjo pasikeisti savo lietuviškąsias vairuotojo teises į kanadietiškas, nes legalių vairuotojo teisių reikalavo jo darbuovetė (Mantautas dirba vairuotoju). Būtent dėl to ir prasidėjo visa suirutė - mat pagal Kanados ir Lietuvos susitarimus (kažkokius tai neįvykusius padoriai) žmonės su lietuviškomis teisėmis Kanadoje turi perlaikyti visus vairavimo teisių egzaminus (teoriją ir praktiką) iš naujo. O dar keistesnis dalykas - praktikos egzaminą privalai laikyti su savo automobiliu. Žinoma, pasiskolinti automobilį nebuvo bėda, tačiau buvo gera ir palanki proga mums patiems įsigyti automobilį. Būtent todėl į mūsų šeimos ratą įsijungė naujasis mūsų mašiniukas - Nissan'as Pathfinder'is. Su juo jau spėjome ne mažai pamatyti ir pasidžiaugti fantastiškai gražia Britų Kolumbija. 

O dabar linksmos ir juokingos žinios - mano (Gintarės) vairuotojo teisės yra vokiškos, todėl man pasikeisti savo vairuotojo teises užtruko vos 15 minučių ir tik 30 dolerių - Kanada ir Vokietija turi susitarimą, kad abiejų šalių vairuotojų teisės yra lygiavertės, todėl man jokių egzaminų laikyti nereikėjo, man užteko nueiti ir jas tiesiog pasikeisti. Dar juokingesnis dalykas - Australai ir Britai taip pat turi lygiavertes teises ir jas gali pasikeisti nelaikę egzaminų, nors jie vairuoja kitoje gatvės pusėje! Mūsų manymu, visa ši sistema yra tiesiog pinigų plovimas. 

Tačiau nepaisant visko, Mantautas egzaminus išlaikė ir dabar abu laimingai važinėjame Nissanu turėdami kanadietiškas Britų Kolumbijos vairuotojų teises. 

Neslėpsime, kad mūsų automobilis nebuvo brangus, tačiau kanadietiškos automobilių draudimo kainos ir Nissano kuro ryjimas tiesiog verčia nuo kojų. Mums automobilio draudimas pusei metų kainuoja tiek pat kiek ir pats automobilis. Ir dar kanadietiškas saldainukas - perkant automobilį privalai mokėti mokesčius už jo nusipirkimą. Taigi, kuo dažniau Tu perpardavinėji vieną automobilį, tuo daugiau valdžia užsidirba pinigų iš Tavęs. Bet turime pripažinti vieną dalyką - kad ir kokia sukta sistema bebūtų, keliai yra nepriekaištingai tobulos kokybės! Aukščiausios kokybės keliai, švarūs, tvarkingi ir veda net vingiuočiausiais kalnų takais. 

Mūsų manymu, gale pritvirtinta padanga atrodo
itin patraukliai šiam automobiliui.

Neapsigaukit - spalva iš tiesų tampsiai žalia/ metalinė,
esant skirtingam apšvietimui žvilga vis kitaip.

Vankuverietiški orai

"Horseshoe bay".

Turime pasidžiaugti pasakiškais, nepriekaištingais ir be galo maloniais orais Vankuveryje. Prieš mums čia atsikraustant (ir jau kai atsikraustėme) girdėjome tik blogus dalykus apie Vankuverio orus - kasdien lis, ruduo ir žiema bus niurūs, dažnai žmones tokiais orais apima depresija, keturis mėnesius nebeišvysim Saulės spindulių ir taip toliau. 

Tačiau ruduo Vankuveryje buvo išskirtinai sausas ir gražus - su kiekviena diena ruduo gražėjo, ryškėjo, o Saulytės spinduliai nenustojo mūsų šildyti. Atėjus žiemai orai nepasikeitė - liko tokie pat gražūs, saulėti, malonūs, gaivūs ir palankūs kaip ir rudeni. Žinoma, yra ne kartą lyję, dažnai buvo nepalankus oras minti dviračiu i darbą, tačiau visumoje turime pripažinti, kad orai iki šiol buvo pasakiškai gražūs ir itin palankūs pasivaikščiojimams, žygiams ir šiaip gerai nuotaikai palaikyti. 

"Horseshoe bay".

Dėl palankių orų ir įsigytos mašinytės mums pavyko aplankyti jau nemažai Vankuverio ir Britų Kolumbijos vietų, miestų, miestelių, kalnų ir šiaip gražių vietų. Jeigu taip ir toliau, tai aš tikrai nesidrovėsiu ir viešai pripažinsiu, kad ši žiema - gražiausia mano gyvenime. 

Saulytė šviečia diena, šildydama paraudusias nosis, o naktį dangus išlieka toks pat skaidrus ir giedras, todėl kiekvieną rytą miestas pasidengia nuostabiai gražiu, žvilgančiu ir spindinčiu šerkšnu (kurį po to reikia gramdyti nuo automobilio langų, bet čia jau kita tema). Dažniausiai keliauju į darbą 5-6 valandą ryto, todėl visados galiu pasigrožėti tuo žvilgančiu, gražiu šerkšniuku. Kaikuriose miesto vietose aukšti pastatai arba augalai užstoja Saulės šviesą, todėl šerkšnas neištirpsta ir kaupiasi - atrodo, tarytum būtų prisnigę. 

Mount Grouse ir pirmoji pažintis su kanadietiškais kalnais

 Pasikliaudami orų prognoze ir išsigandę, kad ši diena yra paskutinė galimybė pavaikštinėti po kalnus, susikrovėme savo kuprines ir iškeliavome autobusu kalnų link. Geriausais dalykas Vankuveryje - kalnai yra pačiame mieste, todėl kelionė neprailgo. Tačiau užkopti į patį kalną - ne juokai! Stačiu keliu auktšyn kopėme beveik 800 metrus aukštyn. Nustebome, nes nesitikėjome, kad šiuo keliu kops tiek daug žmonių. Kartais net tekdavo stabtelti ir praleisti greit lipančius žmones. Kelias aukštuyn dalinai buvo toks status ir sudėtingas, kad tekdavo įsikipti į pagalbines virves arba pasiremti rankomis. Kalnas buvo tankiai apaugęs, todėl kylant aukštyn nesimatė horizonto grožio. Nepaisant sunkios kelionės aukštyn, vaizdas nuo viršūnės buvo nuostabus! Pakilome į beveik 1200 m aukštį ir grožėjomės nuostabiu horizontu. Viršūnėje veiksmo netrūko - vyko įvairūs pasirodymai, gyvena keli grizliai, žiūrėjome pasirodymą su plėšriais vietiniais paukščiais, kurie gyvena šiuose kalnuose. 

Vakare išlydėjome saulę, kuri greit pasislepė už kalnų, palikdama be galo gražius savo spindulius, kyšančius virš milžinišų viršūnių. 

Kadangi kelias aukštyn yra tik vienpusis, lipti žemyn nereikia - nusileisti keltu kainuoja vos 10 dolerių asmeniui. Pakilti aukštyn ir nusileisti žemyn kainuoja apie 60 dolerių, taigi sutaupydamas 50 dolerių užkopti gali nemokamai. 

Dalinai išgrystas kelias aukštyn.

Trumpa vandenuko pertraukėlė.

 Šis pasivaikščiojimas tikrai reikalauja daug ištvermės, jėgos ir geros nuotaikos, kurios mums retkarčiais pritrūkdavo nuo sunkaus krūvio. Lipdami aukštyn matėme, kaip žmonės tiesiog bėga auktšyn į kalną. Mes užtrukome apie pusantros valandos, įskaitant kelias trumpas pertraukėles. Profesionalūs žygiautojai turi specialas korteles, kurias atsižymi būdami kalno apačioje ir užkopę užfiksuoja savo laiką. Nustebome pamatę, kad kaikuriems pavyko užkopti net per 40 minučių! Tačiau tokie žmonės ir atrodo gerokai geriau pasportavę, nei mudu.

Dar tik pusė kelio.

 Žinoma, po to buvo dar daugybė gražių dienų, nuostabių ir palankių orų, tačiau nebesutapo laisvadieniai, norai, planai. Laukiame daugiau gražių dienų, per kurias galėsime patyrinėti likusias šių nuostabių kalnų dalis. 

Kelias aukštyn kartais toks status,
kad lipant reikia įsikipti į virvę
arba pasiremti rankomis. 

"Kojos, ar jūs pykstat?" pasirašo pėdos. Užkopėm!

Džiaugsmas ir poilsis užkopus į viršūnę.

Tolumoje vos įžiūrima Vankuverio sala.

Grisliukai žaidžia.

Stebėjome plėšrių paukščių pasirodymą.

Didinga ir graži pelėda. 

Status skardis. 

Vankuveris nušviestas saulėlydžiu. 

Vienas gražiausių ir spalvingiausių saulėlydžių.

Kanadietiška buitis ir laisvalaikis

Išlydint saulę prie vandenyno.

Kaip vietiniai Vankuverieičiai sako - viskuo reikia džiaugtis vasarą, nes kai ateis ruduo, užklups lietūs, nieko nebeveiksi ir nieko nebenorėsi veikti. 

Mus užklupo kanadietiška buitis - darbas, laisvalaikis, poilsis. Kolkas nenugyvenome didelių žygdarbių, išgyvenimų. Geriausia, ką turime, tai yra dviračiai - daug laisvės suteikianti transporto priemonė. Su jais jau ne kartą važinėjomės po miestą ir jį tyrinėjome. 

Vankuveris apsuptas nuostabaus vandenyno ir įspūdingų, aukštesnių nei kilometras, kalnų. Nuotykių gamtoje čia apstu, tik pasiimk butelį vandens ir keliauk po kalnus, arba mėgaukis sūriu vandenyno oru bei vandeniu gulėdamas papludimyje. Papludimiai čia ne Australiški, ne tokie dideli ir tobuli, tačiau savo funkciją vis vien gerai atlieka. Kiekvieną antradienį, viename iš šio miesto papludimių vyksta improvizuotas bugnų ratas, kuriame susirenka žmonės ir mėgaujasi bugnų garsais, vandenynu ir vieni kitų kompanija. 

Didelę dalį laisvalaikio mėgstame leisti namie, besidžiaugdami poilsiu, namu ir vienas kitu. Džiaugiames, kad darbai neužima visos dienos ir suteikia pakankamai laisvo laiko poilsiui, bei, kad darbo valandos nepraryja visos dienos. 

Kiemo tvarkdariai.

Kadangi nebeliko studijų, liko tik darbas ir buitis, mums pasidarė liūdna, todėl teko ieškotis naujų pomėgių, laisvalaikio užsiėmimų, kažkokios naujos veiklos, kuri užpildytų atsiradusias ertmes. Mums iš dalies pasisekė, kad atsikraustėme gyventi į namą, kurio savininkai juo nesirūpina. Kiemas čia apugęs žolėmis, pilnas nudžiuvusių augalų ir pernykščių lapų. Nesupratome, kodėl tik mums už akių kliūna netvarkinga namo aplinka, bet tuo pačiu ir pasidžiaugėme, nes atsirado naujas mūsų laisvalaikio užsiėmimas - sodininkystė. 

Pradėjome ravėti aplink namą, tvarkyti, šluoti, rauti senus, nudžiuvusius augalus, perdėlioti akmenukus ir sutvarkyti namo kiemo dalį. Tiesiog malonu tupėti kieme gražiu oru ir krapštynėtis žemėje. O tuo labiau, kad pamatai gražius ir tvarkingus rezultatus. Žinome, kad sodininkystė atsiradusios spragos amžinai neužpildys, nes rudens oras jau čia pat ir nenustojantys lietūs jau artėja, tačiau vis vien smagu pasidžiaugti gražia namo aplinka. 

Vankuveris Britų Kolumbijoje

Praėjus mėnesiui po mūsų atsikraustymo į Vankuverį, spėjome susipažinti su pačiu miestu ir jo gyventojais.

Žinome, kad jau kurį laiką neskelbėme nieko naujo apie mūsų gyvenimą čia. Atsiprašome ir pasiaiškiname - mus užklupo buitis. Darbas, namai, poilsis - nieko įspūdingo, ką galėtume dalintis.

Miesto panoramoje stūksantys kalnai.

Pirmieji miesto įspūdžiai buvo nuostabūs - miestas atrodė itin gražus, švarus, erdvus, žmonės malonūs, draugiški. Galbūt taip atrodė dėl to, kad turėjome didžiulį kontrastą - savaitę Niujorke. Per šią savaitę labai pavargome nuo šlapimo dvoko, milžiniško miesto ūžesio, nešvarios aplinkos, skubančių, apsukrių žmonių. Atskridus į ramų Vankuverį buvo tarsi atgaiva, poilsis nuo atostogų Niujorke. Tačiau Vankuveryje patapus nebe turistais, o gyventojais, pamatėme įvairias jo puses.

Kaip ir visi Pasaulio miestai, Vankuveris turi savo gražiasias ir  atšiauriasias savybes. Sutiksime, jeigu kurie nors šio miesto gyventojai manys kitaip, arba tas pačias vietas ir situacijas vertins kitaip, bet mes dalinames tik savo nuomone ir įspūdžiais. Norime pasidalinti pagrindiniais miesto pastebėjimai, pateikti jų pliusus ir minusus. 

TRANSPORTAS 

Vankuveryje yra trys pagrindiniai transportai - automobiliai, viešasis ir dviračiai. 

Automobilių kainos čia tiesiog juokingos - gerus, padėvėtus automobilius galima įsigyti už itin menką kainą, tačiau didžiulę pinigų sumą teks pakloti už automobilio draudimą, kuris čia yra itin brangus, o stovėjimas mieste visur mokamas ir tikrai ne pats pigiausias.

Visi troleibusai priekyje turi dviejų dviračių laikiklius.

Viešasis transportas kai kurių žmonių giriamas, bet kogero dėl to, kad jie negyveno Vilniuje. Turiu pripažinti, kad patys viešojo transporto automobiliai ir traukiniai yra tiesiog pribloškiantys: atrodo kaip aparatai iš ateities - traukiniai be mašinisto, gatvėmis pagrinde važinėja itin modernūs troleibusai. Pirmą kartą įlipę į traukinį pasijutome kaip ateityje - skriejome bėgiais erdviame, mažame traukinyje, kuris neturėjo mašinisto. Šie traukiniai čia vadinami "Skytrain" (Dangaus traukiniai) ir šis pavadinimas jiems labai tinka. Troleibusai čia tiesiog pasakiški. Tol, kol aš Lietuvoje aikčiojau ir stebėjausi koks nuostabus dalykas yra Klaipėdos Universiteto sukurtas elektra varomas autobusas su troleibuso ūsais, nežinojau, kad čia kiekvienas troleibusas yra būtent toks. Kartą teko stebėti, kaip viduryje gatvės stovėjo sugedęs autobusas ir blokavo troleibuso laidus. Tada troleibuso vairuotojas išlipo, supakavo savo troleibuso ūsus, įsėdo atgal už vairo, apvažiavo sugedusį autobusą, vėl sustojo, išlipo, uždėjo atgal ūsus ir nuvažiavo toliau. Stovėjau išsižiojusi ir negalėjau nesistebėti. Puikiai pamenu, kaip Vilniuje nutrūko troleibuso laidas ir visa gatvė buvo užstatyta sustojusiais troleibusais, o pakraščiai užpildyti piktais keliautojais, kuriems reikėjo eiti iki sekančios stotelės ir ieškotis naujo transporto. O būdamas troleibuso viduje, stotelėje gali pats atsidaryti duris, prie jų prilietęs ranką - taip niekada netenka šūkauti vairuotojui, pamiršusiam atidaryti galines duris. O vairuotojai čia itin paslaugūs ir malonūs. Be to, viešajame transporte neskamba jokia muzika.

Kita vertus, viešuoju transportu čia pasitikėti negalima. Tvarkaraščiai kabo tik kas kokioje penktoje stotelėje, jeigu nori sužinoti, kada bus sekantis autobusas, turi išsiųsti stotelės kodą tam tikru telefono numeriu. Bet jeigu išsiųsi vieną žinutę dabar, o kitą už 15 minučių - jų laikas jau skirsis. Taip pat ir sunku sužinoti, kada važiuoja anksčiausias ir vėliausias autobusas, nes internete esanti informacija yra itin netiksli. Vienas vienos zonos, 1,5 h valandą galiojantis bilietas kainuoja 2,75 dolerius. Palyginant brangus malonumas ... o kaikuriuos keleivius (benamius, narkomanus) autobusų vairuotojai praleidžiai be bilietėlių. Pasidaro apmaudu.

Dviračių takas atskirtas nuo pagrindinio kelio.

Geriausias transportas vis gi lieka senas, geras dviratis. Čia jų infrastruktūra išvystyta puikiai. Visose pagrindinėse (ir ne tik) gatvėse yra atskiri takai dviratininkams, kurie žymimi žalia spalva ir tam tikru ženklu. Be to, beveik visi šviesoforai turi mygtuką dviratininkams iš gatvės pusės, kad ir jie galėtų paspausti ir laukti žalios šviesos - begalo patogus dalykas. O dviratininkų čia tiek daug, kad kartais net susidaro kamščiai, tenka prilėtinti arba stumti dviratį. 

Sukombinavus Vankuverio viešojo transporto automobilius, su Vilniaus viešojo transporto organizuotumu, gautūsi tobula viešojo transporto sistema.

ORAI

Palmės čia apaugusios kailiuku.

Kolkas Vankuverio orai buvo patys geriausi, kurios yra tekę išgyventi. Dienos karštos, karšta saulytė degina, šildo, malonu būti papludimiuose, o vakarais nuo to tikrai nebūna tvanku, kaip tik atvirkščiai - orai naktį atvėsta ir pasidaro gaivu, malonu atsivėsinti po karštos dienos ir kepinančios saulės. Taigi, per vieną parą gali ir prakaituoti nuo karščio, ir atvėsti nuo žvarbaus vėjelio. Tiesiog tobulas balansas. 

ATLYGINIMAI IR KAINOS

Kai mūsų artimieji paklausė, kaip čia su atlyginimais ir kainomis, mums kilo tik vienas palyginimas - čia taip, kaip Lietuvoje prie lito. Į valandą gauni už paprastą darbelį apie 10-15 dolerių, per mėnesį susidaro apie 1500 dolerių, maisto kainos panašios - kokie 2 doleriai už duonos kepalą, 4 doleriai už pieno pakelį, bet už tai 12 dolerių už sūrio gabaliuką. Taigi turi pradirbti valandą, kad galėtum pasiskaninti sūrio gabaliuku. Daržovės pigios tik pas azijiečius, todėl ten visados ir apsirpirkinėjame. Skiriasi tik du dalykai - kuras ir nuoma. Kuras čia itin pigus. Įsivaizduokite, uždirbate 12 dolerių į valandą, o už kuro litrą sumoki vos $1,10-1,20. Kita vertus, nekilnojamas turtas, įskaitant ir nuomą, čia yra itin brangūs. Bent trečdalį savo algos ar dar daugiau turi pakloti už būsto nuomą mėnesiui vienam žmogui. Tad, jeigu nuomojiesi kambarį ne vienam, o dviems žmonėms, turi pakloti didžiąją dalį savo algos vien tik už būstą. 

Tiesa sakant, Kanadoje yra dar vienas šaunus dalykas - arbatpinigiai. Jų kultūra čia tiesiog klesti. Net nusipirkę tik vieną mažą puodelį kavos žmonės čia palieka tarp $0,25 iki net $2. Todėl dirbti gastronomijos srityje čia labai apsimoka. 

Vankuverio tikslas - būti žaliausiu miestu iki 2020.
Žaliu ne tik išvaizda, bet ir ekologija.

Vis vien yra vienas, labai nervinantis dalykas - mokesčiai. Jie niekur nėra įskaičiuoti. Kad ir kur eitum, visur bus užslėpta mokesčių kaina. Mokesčių nėra tik maisto produktams parduotuvėse, bet jeigu nusipirksi sumuštinį užkandinėje, jau turėsi papildomai sumoketi už mokesčius. Niekados nežinai, kokia bus galutinė produkto kaina. 

Nors, turiu pasakyti, kad esu apstulbusi, nes žmonėms kainos čia net nelabai rūpi. Dirbu kavinukėje, o čia daugėlis mūsų produktų neturi lapelio su kaina (vanduo, gaivieji gėrimai, šokoladas, sausainiai), o žmonės tiesiog ateina, prisirenka produktų iš vitrinos, įmušu į kasą, pasakau, kad bus apie $20-30 ir jie net ne mirktelėję man pakiša savo banko kortelę. Kaikuriems net neįdomu, kiek reikia sumokėti, svarbiausia, kad gautų, ko nori. 

ŽMONĖS

Kiekvienos dienos vaizdai.

Štai čia ir prasideda visi Vankuverio perliukai... Trumpai drūtai, be jokių viniojimų į vatą - Vankuverio klimatas yra geriausias visoje Kanadoje, čia vasaros šiltos, o žiemos nešaltos, todėl čia susiburia didžioji dalis Kanados benamių. O kur benamiai, ten dažniausiai ir narkotikai. Štai todėl čia yra pilna nusigyvenusių, benamių, narkomanų, išmaldos prašančių, laisvamanių žmonių. Jie turi net savo kvartalą, kur šaligatviuose leidžiasi narkotikus, pardavinėja vogtus daiktus, parsidavinėja save. Ir jie nesislepia, o užkariauja visas gatves - kiekvienoje gatvėje, pakaitomis keičiasi išmaldos prašantys benamiai. Nepasakytume, kad jie yra agresyvūs ar pavojingi. Kogero didžiausias pavojus nuo jų kyla tavo dviračiui, bet ne tau. O čia tenka prisižiūrėti pačių įvairiausių žmonių ir jų pobudžių. Nedrįsčiau pasakyti, kad mes su Mantautu juos mintyse teisiam ar juos menkinam. Teko pasikalbėti su keliais iš jų ir tikrai nepasakyčiau, kad jie nusilepno paniekinimo. Didžioji jų dauguma atsidūrė ten, kur yra dabar, dėl gyvenime patirtų traumų. O jų buvo įvairių - kaikuriems moralinės traumos, kaikuriems fizinės, po traumos ištiko įvairios psichologinės problemos ir visuomenėje jiems staiga nebeliko vietos. Socialinis draudimas čia menkai išvystytas, tad jeigu pasiemi paskolą ir staiga susirgai ar susižalojai - niekas tavęs nesaugo, viską iš tavęs atima ir lieki sėdėti gatvėje. Šiuo atžvilgiu niekaip negaliu suprasti, kaip galima skūstis gyvenimu Lietuvoje, kai dirbdamas susergi, o tau vis vien sodra moka ir dar nemokamai išgydo. 

Šiame mieste jau teko prisižiūrėti įvairiausių žmonių - labiausiai nesuvokiami yra jauni, sveiki žmonės, sėdintys ant gatvės ir prašantys išmaldos.

NYC 2015

NYC - New York City arba The City of New York, taip šifruojasi šitos trys raidės. Ir taip keliautojai kartais sau susimontuoja kokį tai filmuką apie savo kelionę. Niujorko gatvės, žmonės ir veikmas trumpame mūsų kurtame filme.

Bandome prisijaukinti naujus namus

Svetainė iš virtuvės pusės.

Kanadoje, kaip ir Australijoje, labai norėjome turėti savus namus ir į juos įsikraustyti nuo pat pirmų dienų, kad turėtume vieną tašką mieste, nuo kurio galime pradėti. Tačiau Kanada ne Australija ir būstą per atstumą susirasti yra sudėtingiau - čia žmonės nori su nuomininkais susipažinti asmeniškai, juos apžiūrėti, daugelis nenori priimti žmonių, kurie dar neturi darbų, dažnai reikalauja raštiškų atsiliepimų iš buvusių nuomotojų, užstato ir garanto, kad mokės savo nuomą laiku. Žinoma, mes neturime nei darbų, nei raštiškų atsiliepimų, be to, koją kiša žmonių didžiulis nenoras priimti porelę - nors kambaryje akivaizdžiai stovi dvigulė lova. 

Svetainė nuo lango pusės.

Tačiau nebūtume mes, jeigu mums nepasisektų. Internetu pavyko surasto "jaunuolių" namus - viena pora užsiiminėja nekilnojamo turto pernuomavimu ir namus išnuomoja jauniems keliautojams (nes vietinių šiame name nėra). Kaip tik šiame name atsilaisvimo dvivietis kambarys su nuosavu vonios kambariu ir geriausia dalis - jie priima poreles. 

Labai susidomėjau šiuo kambariu, vieta ir kaina atrodė pusėtini, noras turėti namus buvo didžiulis, todėl pasitarę nusprendėme susiskambinti per skypą su vaikinu, kuris gyvena šiame name ir yra už jį atsakingas. Skypo skambučio metu jie susipažino su mumis, aprodė namą, mūsų būsimą kambarį. Nepaslaptis, kad Vankuveryje yra dar viena būsto problema - konkurencija. O ji tikrai didžiulė, ypač patrauklius kambarius nušluoja labai greitai. (Vienas vyriškis, kurio kambarį atsargumo dėlei apžiūrėjome sakė, kad į jo skelbimą atsakė net  40 žmonių!) Taigi, tas vaikinukas padėkojo už mūsų pokalbį ir sakė, kad kandidatų į šį kambarį yra tikrai daugiau, todėl jie kelias dienas apsitars ir mums praneš savo nuosprendį. Laimei, mes jam patikome ir jis nusprendė, kad puikiai tiksim į šį namą!

Pasirengusi šveisti vonią.

Kanadoje, kaip ir Lietuvoje, visos nuomos skaičiuojamos mėnesiais - nuo pirmos mėnesio dienos iki paskutinės, todėl atskridę turėjome kelias dienas kur nors apsistoti. Mums pasisekė, kad pačią pirmąją naktį mus priėmė viena lietuvaitė, o dar dvi naktis apsistojome pas vieną vietinį, kurį radome per "Couchsurfing". 

Pagaliau atsikraustę į savo naują būstą nebuvome tokie laimingi, iš tiesų tai buvome nusivylę. Esame tvarką ir švarą mėgstantys žmonės, o šiuose namuose generalinis valymas nežinia kada darytas - voratinkliai, dulkės, ilgaamžiai priskrepę kleckai ir net šiukšlių kalnas, kurį paliko čia prieš tai gyvenusios MERGINOS (pabrėžiu, kad ne viengungiai vyrai, o jaunos merginos). Atsikraustėme 10 valandą nakties, namie susiradome chemikalų ir pradėjome šveisti. Šveitėme iki pat trečios valandos ryto ir vien tik tam, kad galėtume pasidėti daiktus ir nueiti į dušą. Kai pradėjome, sustoti nebegalėjome - akivaizdžiai matėsi, kur padirbėjome, o kur dar ne. Aš ėmiausi vonios kambario, Mantautas tuo metu tvarkė pagrindinį kambarį. Abu per savo dar trumpus gyvenimus dar tikrai tiek nešveitėme... 

Švarus, tvarkingas ir dar šiek tiek tuštokas šaldytuvas.
Tačiau visas priklauso mums.

Antrą dieną pradėjome nuo skalbimo, o skalbėme viską - savo rūbus, patalynę, pagalves, kaldrą, dekiukus. Ir, žinoma, savo virtuvės dalį. Vienam mažam šaldytuviukui ir trims lentynoms dviese sugaišome apie tris valandas! Ir ne dėl to, kad esame lėti, o dėl to, kad teko viską grandyti - ypač šaldytuvą. Jame mažas šaldykliukas, kuriame tūnojo įsikūręs mažas ledynas, o ledyno viduje aptikome netyčia užsišaldžiusias fosilijas - visokių maisto likučių, kurie tiesiog prišalo prie šaldiklio ledo prieš nežinia kiek laiko. 

Tiek ledo pavyko iškrapštyti iš tokio
mažo šaldiklio.

Užeikite!

Pirmąją dieną vis kartojome, kad čia ilgai neužsibūsime, kad reikia pradėti jau dabar ieškoti naujų namų. Antrąją dieną pasidarė gaila, nes įdėjome tiek daug jėgu, vargo ir pastangų, kad čia būtų švaru ir jauku. Bet kai viską sutvarkėme, peristatėme kambario baldus, atsinešėme dvigulį čiužinį (lovos dar vis laukiame) pasidarė jauku - pradėjome jaustis patogiai. O ir gyventojai (jų čia dar yra apie 8-9, tiksliai nežinome, nes visų dar nematėme)  labai draugiški, paslaugūs ir malonūs. Sužinojome, kad mūsų nuoma yra viena pigiausių visame name, o mes vieninteliai turime didžiausią atsidarantį langą ir nuosavą vonios kamabrį! Kai tai išgirdome, net nebenorėjome skūstis... 

Virtuvė ir atviros durys į mūsų kambarį.

Visą savaitgalį namie karaliavome vieni - dėl kažkokios šventės šis savaitgalis Kanadoje yra ilgas, todėl beveik visi namo gyventojai iškeliavę. Kolkas apsipratome su mūsų kambariu, su mašinų šurmuliu už lango (gyvename prie ganėtinai judrios gatvės), prie pačio namo. Laukiame, kol sugrįš visi namo gyventojai ir pajusime tikrą namų šurmulį, bei veiksmą. 

Mūsų kambarys.

Mūsų kambarys iš lovos pusės.

Vonios kmabarys.

Mūsų maisto lentyna (iš viso jų turime 3).

Pusrytukai - skanaus!

Bloga nuotaika dingo, apsipratome su savo kambariu ir jau pradėjome jį vadinti savo namais.  

Labai nuoširdžiai dėkojame savo Mamoms ir Močiutėms, kurios mus išmokė švaros ir tvarkos gyvenime, kurios mus mokė šveisti, valyti, tvarkyti, o dabar, būdami toli nuo jų, esame savarankiški ir pasirengę saviems namams. Ačiū, mielosios, už pastangas - jos nebuvo veltui!