Užtruko ilgai, kol mūsų kelionių įranga vėl buvo ištraukta iš spintų, surinkta iš pakampių ir vėl naujai įvertinta. Dabar, patirties gausiai papildyta, sudėta ir surūšiuota, laukia savo vietose, paruošta naujiems gyvenimo nuotykiams. Šį kartą nei toli, nei arti - Europa. Kur tiksliau? Vieni vėjai težino. Brolis vėjas Vasaris mus kvietė ir šnabždėjo, kad orai bus geri, o Saulės daug. Brolis vėjas Vakaris mus kvietė ir tikino, kad pas jį bus gražiausi kelionės vakarai. Brolis vėjas Rytis žadėjo daug Saulės bučinių nuo pat ankstyvo ryto. Na, o brolis vėjas Šiaurys sakė lauks mūsų grįžtančių namo, kai Lietuvos žemę išbučiavusi Saulė vėl po truputį trauksis iš mūsų kraštų, nudabindama miškus visomis šiltomis vaivorykštės spalvomis.
Patikėjome visų brolių vėjų pažadais, tad susikrovę savo namus į Samaną išsiruošėme pavėjui. Per kalnus, miškus ir laukus, per upes, ežerus ir jūras, per lietų, Saulės spindulius ir žvaigždes, tiesiai į nuotykių kupiną Pasaulį.
Ta nuostabi akimirka, kai mintyse pagalvoji, o gyvenime įgyvendini: dabar aš keliausiu. Kodėl? - Nes galiu. Ir keliauju ne viena, o su geriausiu savo draugu ir namais ant ratų. Kodėl dabar? - Nes vasara per daug graži ir ilga, kad galėtume būti tik vienoje vietoje. O juk viduje ugnelė rusena visada, prašosi laukan, nori būti pašiurenta Alpių kalnuose, itališkuose makaronuose, prancūziškame vyne, vokiškose bandelėse ir Amsterdamo loftuose. Ugnelės klausyti būtina, tad viską susiruošę iškeliavome pabudinti savo kelionių įgūdžių.
Šį kartą kelionę pradedame kiek kitaip. Iš sostinės su manta ir Samana (Volvo 850) išdundėjome įvietą, kur Velnias nešė ir pametė - Anykščius. Kažkada nešdamas čia pametė akmenį, o šią vasarą muzikos festivalį “Velnio akmuo (angl. Devilstone). Miškas, upė, muzika - skamba kaip tai, ko ieškome. Festivalį atidarę su mėgiama atlikėjų grupe iš Japonijos Kikagaku Moyo įamžinome akimirką papildydami plokštelių kolekciją ir tesiame bandomąją išvyką.
Jauni, laimingi ir entuziastingi kuriame namus ant ratų, o įprastą gyvenimo būdą išlaikome - jaukumas, praktiškumas, tvarka ir estetika keliauja kartu. Mantauto močiutės profesionalios užuolaidos ne tik puošia mūsų Samanotus namus, bet ir suteikia kokybiško, ramaus miego. Pirmo ryto pabudimas automobilyje vis klausia “Na, kaip? Ar pasiilgai? Ilgai laukiau, užtrukai.” Atmerkus akis ir atsidarius bagažinę pasirinkame rytą, o jam atsakome “Atsiprašome, kad užtrukome. Ilgėjomės, net labai.”
