Paskutinis sekmadienio pasispardymas

Leidžiant paskutinę pilną parą su automobiliu, mes jau buvome apkeliavę beveik visą salą. Nakvojome salos pietvakariuose, tad liko aplankyti tik kelias paskutines lankytinas vietas. Kuo arćiau Reykjaviko buvome, tuo daugiau turistų spraudėsi apżiūrėti tų pačių vietovių. Ši diena buvo ganėtinai vandeninga, tik tas vanduo tekėjo pačiomis įvairiausiomis formomis. Ką mes iš viso pamatėme sekmadienį:

- Pirmose dvejose nuotraukose matote krioklį, nuo kurio viršūnės prasideda vienas gražiausių pasaulio žygių. Žygio trukmė pasirinktinai gali būti nuo vienos dienos iki šešių parų ar daugiau. Pirminė idėja buvo keliauti šiuo žygiu, bent vienai dienai. Kaikurie kiti faktoriai paskatino mus pasirinkti kitus planus, taćiau kada nors gyvenime grįštume į Islandiją būtent dėl šio żygio. 

- Šiek tiek toliau į vakarus nuo šio krioklio mes išėjome į mažą žygį link nemokamo, apleisto baseino kalnų slėnyje, kuriame tekėjo karštų versmių vanduo. Baseinas buvo žaliai apaugęs, pasak gandų kartą į metus vietiniai aptvarko šią vietą. Nepaisant to, čia netrūko keliautojų ir jie tikrai nesibaugino žaliojo baseino. Mes taip pat nieko nelaukę šildėmės karštose versmėse. Pasėkmės tik tokios, kad maudymosi rūbai apsitraukė žaliomis augalų detalėmis. Net neaišku kuom iš tiesų, gal dumblu. Bet vis vien verta, juk nemokamai, o visa kita Islandijoje neapsakomai brangu. 

- Girdėjome apie tokią vietą, kurioje gali pasivaikščioti po kriokliu. Būna, kad išgirsti apie tokį reiškinį ir įsivaizduoji kokius nors nuostabius vaizdus iš tropikų, kaip kas nors apsinuoginęs eina praustis po kriokliu, viskas egzotiška, grażu, primena pasaka. Tokios iliuzijos vedami ir mes keliavome tokio krioklio ieškoti. Dėja iliuzija lieka iliuzija ir realybė tiesiog pūtė mus nuo vaizdo. 4 ir 5 nuotraukos buvo darytos rizikingai, nes visur aplink tą krioklį buvo klaikiai vėjuota, šlapia, šalta, vandens jėga buvo tiesiog griaunanti, telefonas šlapo greičiau, nei spėjome padaryti bent vieną nuotrauką. Galiausiai likome kiaurai šlai, nes mūsų apsauga sunkiai atlaikė tokį žygiuką. Buvo baisu akis pilnai pramerkti, nes vanduo taškė į visas įmanomas puses, net ir po neperšlampančiu "sijonu". Bent kartą gyvenime verta praeiti po tokiu kriokliu, nes tada nebekyla jokių abejonių "kas čia stipriausias" - vanduo neturi sau lygių, tai visos galimos jėgos ir gyvybės viršūnė.

- Panaši šlapia situacija mus lydėjo ir sekančioje vietoje, tik tiek, kad čia lindome į olą ir joje stebėjome krioklį. Vaizdas buvo akinamai gražus, tada jau net neberūpėjo, kad jau esame kiaurai šlapi ir turime grįšti per vos kelis numestus akmenukus upėje. Ten buvo tikrai labai gražu.

- Išlindę iš olos keliavome dżiovintis į automobilį ir važiavome link didingo dydžio krioklio - Gullfoss. "Foss" islandiškai reiškia krioklys ir visi 'fosai' pavadinimo gale turi "foss", tai taip ir pradėjome juos vadinti - fosais. Taigi šis fosas buvo didžiulis, tad nenuostabu, kad ir po jo likome šlapi. Vanduo tekėjo per kelias terasas tol, kol galiausiai  visas suvirsdavo į prarają ir tapdavo ramia upe. Šis fosas gigantiškas, pabandykite įžiūrėti mažus taškelius jo viršuje - tai žmonių minia. O jau kokios gražios ten vaivorykštės!

- Mes, žinoma, keliaujame ten, kur yra geoterminiai aktyvumai, vulkanizmas, visokios fumarolės ir geizeriai. Mane tai kažkodėl veža, galbūt dėl to, kad tokiose vietose Žemė parodo, jog yra gyva, jog ji verda, keićiasi, gyvena, auga, sensta - ji tiesiog ten gyviausia. Nenuostabu, kad tokią vietą aplankėme ir Islandijoje, ćia juk atsiskiria dvi didžiulės platformos - čia planetos gyvenimas tiesiogiai verda. Tokios vietos būna labai panašios - fumarolės, supuvusių kiaušinių dvokas, geizeriai, burbuliuojantis purvas, karštos versmės, praktiškai mums jau nieko naujo. Mhm - nieko naujo. Ir aš taip galvojau, kol nepamačiau dangaus žydrumo tvenkinio. Jis nebuvo verdančiai karštas, tad nebuvo panašus į visas kitas įprastas fumaroles ar prizmatinius baseinus. Šis baseinas buvo tiesiog tobulo žydrumo. Labai gera, kai keliaudamas daug nesitiki, bet vis vie  atsiranda kas nors, kas priverćia tave pakelti antakius aukštyn į dangų ir spoksant ištarti "vau". 

- Priešpaskutinė aplankyta vieta buvo krateryje įsikūręs ežeriukas. Nei ežeriukas, nei krateris mums ne naujiena, bet ši kombinacija vis vien buvo verta 400 kronų (apie 3€) įėjimo mokesčio. 

- Paskutinė vieta buvo rekomenduota vyriškio, kuris mus pavėžėjo nuo oro uosto į Reykjaviką. Jis sakė, kad tokioje Hot River Coffee vietoje teka karšta upė ir joje yra labai gera maudytis. Jis tik nepaminėjo, kad iki tos vietos, tiksliau nuo tos kavinės iki upės yra 3,5km žygis kalnų slėniu. To nežinodami tiesiog ėjome, o kuo toliau į žygio glūdumas, tuo labiau kilo azartas pagaliau prieti tą vietą. Karštosios versmės tikrai nėra naujiena, bet ši vieta tikrai patiko. Aplink viskas garavo, tekėjo įvairūs kriokliai, o žygis buvo ne lengvas, tad teko gerai pasportuoti. 

Turbūt visi sunkiausi kelionės žygiai sukėlė didżiausią emocijų amplitudę, pradedant nuo frustracijos kopiant į kalną, baigiant laimės hormonais šildantis upėje ar lipant ant ledyno. Esu dėkinga Mantautui už kantrybę ir atkaklumą. Turbūt būtent tie žygiai, kuriais pasiekėme įspūdingas vietas, galiausiai liko įsimintiniausios ir paliko giliausius kelionės jausmus, bei įspūdžius.

Vatnajökull

Islandų kalboje pilna ilgų žodžių, jie dažniausiai būna žodžių junginiai. Vatna reiškia vandenys, o jökull reiškia ledynas. Vatnajökull yra didżiausias, milžiniškas ledynas. Jis užima didelė salos dalį. Šeštadienį galėtume pavadinti ledyndieniu, nes visą dieną žygiavome ar keliavome aplink ledyną. Nakvojome prie vieno iš pietrytinių Vatnajökull ledyno liežuvių, tad atsikėlę ir susiruošę ryte nusprendėme bandyti prieiti prie ledyno. Nesitikėjome, kad iš tiesų pavyks jį pasiekti, bet vis gi atsidūrėme ant jo. Žygis pirmyn atgal truko apie tris valandas ir buvo šiek tiek varginantis, nes teko ropštis per morenų krūvas, kalvas ir samanas. Įspūdingi vaizdai. 

Važiuodami pietų pakrante matėme didžiulius ledyno plotus, įvairių ilgių, plotų, aukščių. Privažiavome ir ledo lagūną, kurioje nulūžę ledkalnio gabalai plaukiojo ledyno ežere. Turbūt net neverta sakyti, kad tokiose vietose labai šalta ir vėjuota, o vėjas ledinis, vanduo taip pat. Nepaisant to, labai gražūs gamtos dariniai. 

Žemėlapyje žaliai pažymėta teritorija yra Vatnajökull ledyno nacionalinis parkas. Jo dydis yra sunkiai suvokiamas. Mes žygiavome toje ledyno vietoje, kur pažymėtas mėlynas burbuliukas. 

Penktadienio žygis

Penktadienis buvo vairavimui skirta diena. Nuo salos šiaurės vidurio nukeliavome iki rytinės dalies vidurio. Pakeliui stabtelėjome tik buitiniams dalykams: maistui, kurui, internetui. Pakelėse stabtelėjome keliems kriokliams, grażioms kalvoms. Vienintėlis mūsų tos dienoa tikslas buvo Hengifoss - pažodžiui išvertus "kabantis krioklys". Jis mums buvo visiškai nepakeliuu, bet kadangi neturime rimtų tikslų, išsukti iš pagrindinio kelio nebuvo problema. Pakeliui prigriebėme dvi tranzuotojas, kurias pavežėme iki jų reikiamo miestelio. Kadangi jos taip pat niekur neskubėjo, sutiko kartu su mumis eiti į žygį iki krioklių. Žygio ilgia buvo apie 1,5 km į vieną pusę, atrodo čia nieko tokio, tačiau kelias iki krioklio buvo labai status, tad mes vis gi užtrukome. Užkopę iki pirmojo krioklio pamatėme didžiulias bazalto heksagonines formacijas, dalis jų buvo aptrupėjusi, o kita dalis buvo šlapia nuo krioklio. Vaizdas buvo didingas ir vertas sunkaus žygio. Paėjus dar aukščiau pamatėme antrąjį krioklį, kuris buvo didelio slėnio centre. Kvapą gniaužė ne tik patys kriokliai, bet ir vaizdas nuo aukšto kalno. Pasakiškai gražu. 

Be to, pirmosios dvi nuotraukos darytos prie pakelėje aptikto krioklio. Iki jo nueiti truko gal 10 minučių, bet savo grožiu jis nenusileidžia. 

Važiuojant toliau mus apsupo tirštas rūkas ir stiprus lietus. Jis tesėsi ilgai ir užstojo mums visą vaizdą. Dėl to naktį nusprendėme praleisti automobilyje. Susiradome patrauklią vietą ir laukėme ryto, kada galėsime pažygiuoti po nuostabią apylinkę.  

Geoterminės lagūnos ir Dettifoss krioklys

Ketvirtadienio dieną baigėme audringai. Važiuodami nuo kraterio toliau rytų kryptimi labai greitai privažiavome vietą, kuri mums atskleidė dūmų ištakas, kuriuos matėme nuo kraterio. Privažiavę pamatėme kelias geotermines lagūnas ir kažką, kas priminė geoterminės šilumos perdirbimo mazgus. Privažiavę arčiau išvydome daugybę automobilių, apstatytų apie geoterminį spa. Įėję į vidų pro stiklinę sieną pamatėme žydras lagūnas, nusėtas atsipalaidavusių turistų. Išsiilgę poilsio ir vonios labai susigundėme paplaukioti. Kainos buvo didžiulės, asmeniui būtų kainavę apie 45€, tačiau mums pasisekė, nes bilietus gavome už studentišką kainą, kuri mums suteikė 50% nuolaidą. Buvo du dideli baseina ir vienas mažytis. Jų temperatūros svyravo tarp +30-41 laipsnio. Prie baseinų buvo įkurtos dvi šlapių garų geoterminėa pirtys. Jų temperatūros svyravo tarp +45-55 laipsnių. Pasiplaukiojimas buvo tikra atgaiva.

Atsiplaiadavę ir nusiprausę keliavome toliau. Kadangi poliarinėse dienose nebeegzistuoja laikas, mes dar 22 val patraukėme kito žymaus objekto link. Pasiekę nesigailėjome. Privažiavome (pasak lentelės prie krioklio) Dettifoss - srauniausią Europos krioklį. Jo galingumas net žadą atėmė. O dar įspūdingesni vaizdai mus nustebino pačiame kanjone, kurio plyšelyje "leidėsi" Saulė. Tai buvo bene antras gražiausias saulėlydis, kokį esame matę. (Pirmasis buvo Havajuose ant Mauna Kea vulkano). Sėdėjome ir stebėjome nuostabų reginį.

Atsižiūrėję į besileidžiančią Saulę patraukėme nakvynės link. Važiuodami link krioklio buvome nusižiūrėję vieną šaunią vietelę prie upelio, tačiau joje jau buvo įsikūrę du airiai. Paklausę, ar galime prie jų prisijungti ir naktį leisti ten pat, vaikinai labai apsidžiaugė ir mus labai šiltai priemė. Plepėjome iki kokios antros nakties, kol galiausiai visi nusprendėme, kad każkada vis vien teks numigti. Pavyko pamatyti net mėnulį! Toks reginys čia neįprastas, nes visados debesuota. Taip smagiai leidome laiką, kad net pamiršome nufotografuoti. Už tai atsiminimas aiškiai išliko mūsų galvose. 

Hverfjall krateris, Dimmuborgir lavos dariniai

Keliaudami šiaurės rytų kryptimi užsukome apžiūrėti dviejų įspūdingų darinių. Pirmasis buvo Hvjerfall krateris, į kurį teko ilgokai ir sunkokai kopti. Nuo juodų lavos pelenų ir dulkių  bei mažų akmenėlių slydo kojos, tačiau žygis buvo vertas nuostabių vaizdų. Užkopę į kraterį pamatėme ne tik gražų, užmigusį vulkaną, bet ir visą apylinkę. Tolumoje matėsi sniegu dengti kalnai, geoterminiai aktyvumai, garai, liūtis tolumoje. Žygio metu buvo šilta ir ramu, tad pamanėme, kad būtų smagu pasivaikščioti ir apeiti visą kraterio lanką. Nuėję trečdalį pastebėjome stipriai sukilusį vėją ir sparčiai artėjančius lietaus debesis. Saugumo sumetimais nusprendėme apsisukti ir saugiai keliauti žemyn. 

Kai nusileidome žemyn, pradėjo stipriai lyti, atrodė, kad liūtis viską išplaus. Nepaisant to, Mantautas primygtinai norėjo pamatyti ne toliese esančius Dimmuborgir lavos derinius. Pasako jo, egzistuoja muzikinė grupė tokiu pavadinimu, tad jis labai norėjo pamatyti tą vietą. Užsidėjome savo apsaugas nuo lietaus ir išėjome pasivaikščioti po lavos darinius, kurie priminė pasivaikščiojimą miške.