Sakėme, kad laukiame. Vis gi sulaukėme. Ko laukėme? Iš pradžių laukėme ciklono ir puikaus, apgalvoto plano išsipildymo. Pasirodžius ciklonui ir pradėjus nenumaldomai lyti, mūsų planas mus apvylė. Mes laukėme patvirtinimo, kad mūsų nuomota mašinytė paruošta ir galime ją pasiimti. Tokio patvirtinimo niekada nesulaukėme. Neištvėrusi tuščio laukimo paskambinau pasiteirauti. Paskambinus sužinojau, kad mūsų užklausa net nebuvo apdorota, nes visi automobiliai išdalinti ir mūsų užsakymui nebeliko laisvo automobilio. Keliais nevykusiais bandymais bandžiau surasti alternatyvą, skambinėjau gal dvi valandas, bet kainos viršijo proto ribas. Kainos tvyravo tarp 550€-770€. Pripažinę, kad mums nepasisekė, nusprendėme tranzuoti. Kadangi ruošemės ciklonui, buvome gerai pasiruošę atlaikyti lietų. Nusprendėme, kad svarbiausia ištrūkti iš miesto, tad ilgokai ėjome iki pagrindinės autostrados. Pusvalandį nesėkmingai stovėjome po pliaupiančiu lietumi, kol rankos pradėjo šalti, nervai sunkiai laikė apmaudo ašaras. Kol stovėjome po aplytu tiltu ir Mantautas laikė mane, kad nepasiduočiau, pamąsčiau, kad ne dėl to mes dirbame ir taupome, jog svetimame krašte šlapi šaltume ir prašytume kitų malonės. Įkalbėjau Mantautą eiti pasišildyti į arti esantį prekybcentrį, paieškoti informacijos ir nepasiduoti. Kol šildėmės Mantautas ieškojo informacijos, kaip ištrūkti iš miesto tranzuojant, o aš atkakliai tikėjau, kad mums lemta šioje kelionėje nuomotis automobilį. Galbūt po pusvalandžio nesėkmingo naršymo internete mano pastangos atsipirko su kaupu. Akį patraukė Hertz nuomos punktas. Paskambinau, paklausiau ar dar turi likusių automobilių atsiėmimui šiandienai, o nuomai iki pirmadienio. Moteriškė kitame ragelio kampe man sako "Turime automobilį, jame įskaičiuoti neriboti kilometrai, pagrindinis draudimas, pasiimti galėsite už pusvalandžio. Bendra penkių dienų nuomos kaina 44000 kronų (apie 370€)". Atsisukau į Mantautą negalėdama patikėti, moteriškei atsakiau "Mes imame! Užregiatruokite mus, būsime už pusvalandžio". Padėjau ragelį ir net ašaros nesulaikiau. Atslūgo visa įtampa, o Mantautas negalėjo patikėti, kad savo atkaklumu vis vien išpešiau mašiniuką. Bijojome džiaugtis, kad kartais nebūtų taip, jog neveikia kreditinė, reikia palikti depozitą, kuris viršija mūsų kreditinės ribas ar pnš. Nuėję net sunkiai tikėjome, kad depozito palikti nereikia, kreditinė veikia, o mūsų visiškai nauja Kia Rio mūsų laukia kieme. Ji buvo vos 10 tūkst. kilometrų pravažiavusi. Kai iš Reykjaviko išvykome, net lietus nustojo lyti.
Šiltai ir sausai įsitaisę mašinytėje net juokas suėmė - kur dabar? Nežinojome kur keliauti pirmiau. Nusprendėme išnaudoti poliarines dienas ir apkeliauti kuo daugiau. Nusprendėme apsukti salos pakraščiu pagal laikrodžio rodyklę, tad pradėjome kelionę link mažojo, vakarinio pusiasalio. Lietus mus lydėjo ir savo didžiuliais lietaus debesimis dengė visą Islandijos grožį. Retkarčiais netikėtai pro lietaus uždangą pasirodydavo tamsūs gigantai, kurie tik leido įsivaizduoti, kaip čia gali būti gražu.
Po trijų valandų važiavimo privažiavome pirmą apžvalgos tašką (kriokllius ir smailų kalną). Lietus pliaupė, vėjas mus taršė, o ir ta pati uždanga neleido daug pamatyti. Kopiant į kalną, kol mus taršė vėjas ir vanduo, Mantautas paklausė "Už ką mes save taip baudžiam?". Geras pastebėjimas, nežinojau ką pridurti, tad abu pradėjome juoktis. Už tai ir esame linkę keliauti. Tai nuostabus balansas tarp savotiško savęs kankinimo ir beribio savęs praturtinimo. Galutinis viso to rezultatas būna praturtinta asmenybė, praplėstas akiratis, komforto zonos praplėtimas, savęs ir savo partnerio pażinimas, nauji atradimai, išgyvenimai, patyrimai.
Kiekvienoje kelionėje mes vis stipresni, ištvermingesni, atidesni, labiau patyrę. Kelionės yra mūsų narkotikas - negalime sustoti, turime gauti savo dozę.
(Paskutinės 4 nuotraukos yra iš miestelio, kurį netyčia privažiavone nuklydę, jis buvo salos kraštas, apsuptas mažų salyčių, o pakrantėje stūksojo bazalto luitai. Netyčiukais aptikome itin gražų kaimelį.)
