Sužinojome, kad yra viena labai daili arka, bet ji yra toli ir iki jos ne menkas keliukas. Pirmyn atgal atsutmas yra 4,8km. Atrodo, kad ne daug, tačiau prisiminkime, kad mes esame dykumoje, o tuo metu buvo šiek tiek po vidurdienio, taigi - sąlygos mirtinos. Laimei, tai nebuvo mūsų pirmasis žygis tokiomis sąlygomis (primename mūsų alinantį žygį Havajuose, didžiojoje saloje link žalio smėlio papludimio), todėl žinojome, kaip pasiruošti ir ko tikėtis. Prisipylėme kelis litrus vandens, pridengėme galvas ir išsitepėme storu sluoksniu kremo nuo Saulės. Kelionė buvo ilga, karšta, stipriai vėjuota ir varginanti. Kelias buvo menkai pažymėtas, todėl šiek tiek nuklydome į šoną, bet galiausiai pasiekėme tikslą ir buvome apdovanoti nuostabiu, egzotišku vaizdu. Pasistiprinome, atsigėrėme ir ėjome arčiau tos gražuolės. Vėjas slėnyje buvo neįtikėtinai didėlis, ėjome pritūpę ir įsikibę į bet ką, kas papuolė po ranka. Vaizdai tikrai pribloškė ir gerokai praturtino mūsų nematytų reiškinių sąrašą. Pakeliui užmetėme akį į senovės indėnų petroglifus.
Aukų buvo - dvi nosys, dvejos blauzdos, vienas sprandas. Nors ir labai saugojomės, vis vien teko šiek tiek nudegti. Karštis stipriai išvargino, todėl nuspendėme grįšti dar vienai nakčiai į nuostabią stovyklavietę ir mirkti baseine tol, kol atsigausime nuo lengvo karščio smūgio. Mirkome ilgokai, kol galiausiai šešėlis uždengė baseiną ir pradėjome šalti. Vanduo yra nuostabiausias dalykas mūsų Planetoje, pats didžiausias turtas mūsų gyvenimuose! Niekuomet jo nenuvertinkite ir nepamirškite būti dėkingi. Tokie alinantys žygiai mums vis iš naujo įrodo, kad nėra nieko vertingesnio, nei vanduo. Jokie kiti žmonių vertinami turtai net per nago juodymą neprilygsta šiam šlapiam stebūkliu.
