Priežastis, kodėl mes keliavome į Jeloustouną (Yellowstone national park) daugeliui žinoma - pamatyti šį geologinį stebūklą buvo mano didi svajonė. Tokius geologinius reiškinius mes jau matėme Naujoje Zelandijoje ir Havajuose, tačiau visi kiti Pasaulyje esantys karštieji taškai sudaro vos pusę, kita pusė priklauso Jeloustounui. Taigi, Jeloustouno nacionalonis parkas yra didžiausia geologinė termoaktyvi zona (lietuviškai kogero netaisyklinga, bet kitaip nesugalvojome). Privalėjau šį reiškinį pamatyti savo akimis - juk vulkanai ir jų veikla mane 'veža' labiausiai. To didaus troškimo vedama spirgėjau vietoje pati ir dar Mantautą užkrėčiau. Pamačiusi pirmąjį ženklą su kryptimi į Jeloustouną (jau 200km prieš patį parką) pradėjau nerimti sėdynėje, o akys užsipildė džiaugsmo ašaromis. Nekantravau pagaliau pasiekti savo svajonės tikslo.
Yra penki įvažiavimai į parką, po vieną iš visų Pasaulio krypčių ir dar vienas iš šiaurės rytų. Mes patraukėme vakarų įvažiavimo link, per Vakarinio zJeloustouno (West Yellowstone) miestuką. Buvome labai išalkę, o ir kuro jau būtinai reikėjo, tad nusprendėme ten sustoti prieš įvažiuodami į parką ir patenkinti visus būtinus norus.
Dabar galiu pasakyti, kad sustoti tame miestelyje buvo didelė klaida. Staiga mums realybė drėbė į akis ir džiaugsmas išgaravo: miestelis buvo amerikietiško turizmo irštva. Restoranuose buvo pagrinde įvairiausi kepsniai, mėsgaliai, dvigubos sūrio porcijos, net vegetariško pasirinkimo beveik nebuvo. Mantautas pasidavė pirmas, o aš dar bandžiau nenuleisti rankų ir su didele viltimi surasti ką nors, ką mes galėtume suvalgyti. Galiausiai teko ir man pasiduoti. Gėrimų automatai čia dažniausiai net neturi vandens pasirinkimo, vien tik fizi ('gaivieji') gėrimai. Bent jau degalų užsipylėme ir užkandome Subway sumuštinių užkandinėje (dar kartą ten eiti kol kas nežadu).
Suerzinti įvažiavome į Jeloustouno nacionalinį parką ir net nepastebėjome, kaip kirtome pirmus kilometrus išsvajotame krašte - turistų čia tiek daug, kad dėl vietos nakvynei reikia beveik kovoti, pasistatyti automobilį būna sunku, o prasibrauti pro žmonių masę kartais būna sudėtinga.
Nepaisant blogosios šio parko pusės, supratome, kad kitaip čia nebus ir pagaliau pradėjome džiaugtis, kad pasiekėme vieną didesnių kelionės tikslų.
Mus čia pasitiko toka puikiai žinomas ir nostalgiškai artimas sieros (supuvusių kiaušinių) kvapas, nieko nebijantys ir neskubantys bizonai, upeliai, kriokliai, ir pirmieji geologiniai reiškiniai.
Šiaip ne taip gavę dar vieną, paskutinę stovyklavietės vietą, susiruošėme ir pernakvojome ant supervulkano kraterio.
