Gandai apie Jozemitį mus supo iš visų keliautojiškų pusių, tad nusprendėme jį padaryti vienu pagrindiniu mūsų kelionės tikslu. Čia atvykę pamatėme milžiniškus granito kalnus, iš visų pusių verkiančius nuotakos veliumo kriokliais. Čia buvo gaivu, ramu, tyku, taiku ir gera. Jozemičio slėnį apžiūrėjome iš apačios ir iš viršaus, todėl teigiu, kad man didesnį įspūdį paliko slėnio apačia - čia jauteisi klaustrofobiškai apsuptas granito sienų, gaiviai tekančia upe ir žaliais, vešliais miškais. Šis slėnis buvo išgraužtas ledyno, kuris kadaise užpildė visą dabartinį granito slėnį.
Kuo aukščiau kilome, tuo šalčiau darėsi. Pasiekę 3 km aukštį, kuriame ir nakvojome, miegojome šalia snieguotų viršūnių, o naktį glaustemės, nes lauke buvo vos +5 laipsniai.
Mantautas buvo sužavėtas, o ir aš džiaugiausi pamačiusi šį nacionalinį parką. Tikrai verta aplankyti, tik galbūt ne vidurvasarį, nes turistų čia netrūksta ir tobula gamtos ramybė tampa lengvai sugriaunama.
