 |
| Nuvalyta tik viena kelio pusė, kita dar vis apsemta žemėmis. |
 |
| Dar nenuvalyta nuošliauža. |
Didžioji dalis Jūsų kogero neįvertina kelionės sunkumų ar vargo, išgyvento už nuotraukų ribų. Už kiekvienos gražios nuotraukos slypi ilgas kelias jos link. Šį kartą kelias buvo neįtikėtinas.
Palikę Meksiko miestą patraukėme El Tajin pusėn. Ši vieta nuo pradžių nebuvo mūsų sąraše, ji atsirado kai mes Teotihuakane nusipirkome įėjimo bilietus. Ant vieno iš bilietų buvo pavaizduotas El Tajin ir jis atrodė stulbinančiai. Mantautas pamanė, kad jis Teotihuakane, nes tai tos vietos bilietai, tačiau jis klydo. Sužavėti daugybės langelių,
nusprendėme sekti nuotraukos kryptimi ir apžiūrėti šį kūrinį.
Ilgai netruko, kol mus pasivijo pirmoji kliūtis: nuvažiavus pirmą dalį pagrindinio greitkelio, kuriuo turėjome važiuoti toliau, jis staiga buvo uždarytas. Nieko nepagalvoję ir ispaniškai nesupratę, pasukome ta kryptimi, kuria mums mostelėjo kelių mokesčių posto darbuotojas. Važiavome vietinių kaimelių kalnuose link, kuriuose taip pat jau spraudėsi nekantrūs vairuotojai.
 |
| Hotelio kambarys. Miegojome po krentančia žvaigžde ant sie |
 |
| Hotelis. Mantautas tikrina tepalus. |
Antroji nesėkmė mus užčiupo už duslintuvo važiuojant per eilinį, nepažymėtą, gulintį policininką, tad teko sustoti ir šiek tiek, dėl atsargumo, sustiprinti kabančią detalę. Kol Mantautas gulėjo palindęs po automobiliu, prie mūsų prisistatė vietinis ir bandė kalbinti. Ko jis iš tiesų norėjo, taip ir nesupratome, bet sužinojome, kad dieną prieš čia stipriai lyjo, todėl liūtis sukėlė didelias nuošliaužas, kurios nuklojo didelę dalį kelių. Staiga įstrigome Meksikos nežinamoje dalyje, keliai buvo uždaryti iš visų pusių, darbininkai ir savanoriai uoliai dirbo nukasinėdami kelius, ir reguliuodami eismą. Kol mes stovėjome nejudančiame kamštyje, vietiniai nepraleido progos ir tuojau pat pradėjo pardavinėti pakramstukus. Šį kartą mes tikrai apsidžiaugėme, nes lauke lyjo, mes neturėjome pagaminto maisto, o kepintų bananų pakramstukai gerai užkišo skrandį. Laimėjo abi pusės - pardavėjai ir mes.
Kai vieną kelią galiausiai atidarė, pasipylė srautai automobilių, tik, ne į tą pusę - sklidini autobusai, automobiliai, pilnai prikišti žmonių su daigtais, lagaminais, kartais ir baldų vienetais judėjo priešinga kelio kryptimi. Mums šis sąmišis buvo panašus į evakuaciją, nes automobiliuose sėdėjo visa šeimos generacija, nuo senolių iki mažų vaikų jiems ant kelių. Susimąstėme, ar ir mums vertėtų patraukti kita kryptimi, bet nežinojome, kur mums reikėtų važiuoti, o piramidę pamatyti tikrai norėjome, tad nusprendėme keliauti toliau. Galiausiai kažkada mes privažiavome tai, nuo ko visi bėgo - stipriausią mano gyvenime matytą liūtį. Valytuvai nespėjo dirbti, o gatvės buvo vienas, ištisas upelis. Laimei, mums pavyko ją saugiai, bet labai lėtai pervažiuoti. El Tajin miestelį pasiekėme vėlai vakare, o hotelių iškabų čia nesimatė, tad užkalbinome praievį. Jis bandė mums kažką paaiškinti ispaniškai, bet nepavyko susišnekėti.
Taksi vairuotojas išgirdo mūsų klausimą ir pasisiūlė mus palydėti iki vietinio hotelio. Pakeliui jis pašaukė vaikiną nuo gatvės, kuris įbėgo į vieną namą, pašaukė šeimininką, kuris mums ir parūpino kambarį nakčiai savo name.
Drėgmė ore buvo neįtikėtina. Namo nuotraukos kampelyje matosi mažas rūkelis, kuris iš tiesų yra užrasojęs fotoaparato objektyvas. Kas kelias nuotraukas tekdavo vėl valyti objektyvą, nes drėgmė buvo neįtikėtina, mes tiesiog tušinomės savo prakaite, nes karštis svaigino, buvo tvanku, su kiekvienu pusvalandžiu jėgų buvo vis mažiau ir mažiau.
 |
| Likęs tinkas su dažais. |
Iš pačio ryto, vos tik atisdarė įėjimas į piramidžių kompleksą, mes jau stovėjome ir prakaitavome atogrąžų miške. Ši vieta, kogero, nėra pati populiariausia, nes buvo erdvu, o žmonės pradėjo rinktis tik, kai mes jau susiruošėm išeiti. Vietiniai pardavėjai pardavinėjo randarbius, niekučius, vaisius ir šaldytus gėrimus. Čia taip pat knibždėjo restoranėlių, kurie buvo pasirengę mums paruošti maistą, ne pagal meniu. Kogero jiems tikrai reikėjo klientų.
 |
| Kapinių radinys. |
Kai vieną kelią galiausiai atidarė, pasipylė srautai automobilių, tik, ne į tą pusę - sklidini autobusai, automobiliai, pilnai prikišti žmonių su daigtais, lagaminais, kartais ir baldų vienetais judėjo priešinga kelio kryptimi. Mums šis sąmišis buvo panašus į evakuaciją, nes automobiliuose sėdėjo visa šeimos generacija, nuo senolių iki mažų vaikų jiems ant kelių. Susimąstėme, ar ir mums vertėtų patraukti kita kryptimi, bet nežinojome, kur mums reikėtų važiuoti, o piramidę pamatyti tikrai norėjome, tad nusprendėme keliauti toliau. Galiausiai kažkada mes privažiavome tai, nuo ko visi bėgo - stipriausią mano gyvenime matytą liūtį. Valytuvai nespėjo dirbti, o gatvės buvo vienas, ištisas upelis. Laimei, mums pavyko ją saugiai, bet labai lėtai pervažiuoti. El Tajin miestelį pasiekėme vėlai vakare, o hotelių iškabų čia nesimatė, tad užkalbinome praievį. Jis bandė mums kažką paaiškinti ispaniškai, bet nepavyko susišnekėti. 
Taksi vairuotojas išgirdo mūsų klausimą ir pasisiūlė mus palydėti iki vietinio hotelio. Pakeliui jis pašaukė vaikiną nuo gatvės, kuris įbėgo į vieną namą, pašaukė šeimininką, kuris mums ir parūpino kambarį nakčiai savo name. 
