Pirmą kartą Meksiko miestą išvydome naktį, kai apie 23 valandą atsibeldėme į hotelį, esantį centrinėje miesto dalyje. Tuo metu miestas pasirodė jaukus, kalvotas, o tos kalvos atrodė tarytum būtų kažkas ant jų paguldęs ištisą kalėdinę girliandą, visur mirgėjo mažos, gelsvos šviesytės, padrykai, bet glaustai išmėtytos po kalvas, kurios nepriminė nei automobilių, nei gatvės apšvietimų. Buvo gražu žiūrėti.
Dienos metu nušvito realybė ir nakties grožis išsisklaidė. Mažosios, jaukios lemputės buvo vietinių gyvenvietės, kurios savo betvarke, chaosu ir neorganizuotumu priminė favelas, t.y. nepasiturinčių žmonių kvartalus, kurie čia supo miestą iš visų įmanomų pusių. Kaikurie namai nudažyti ryškiomis spalvomis, o jeigu nudažyti, tai tik vienodo atspalvio spalvomis: viena raudona, viena mėlyna, viena rūžava, viena violetine arba tiesiog plikos plytos, ar tinkas. Ant namukų buvo užkelti juodi, plastikiniai kubilai vandeniui, o kai kur net ir papildomas aukštas pradėtas statyti. Gatvių beveik nesimatė, viskas buvo tirštai ir stačiai apstatyta. Pakelėse matėsi šiukšlių krūvos, jau ilgą laiką neišnomuotos reklaminės lentos, kurios net dalinai surūdijusios ar sulūžusios. Automobilių įžiūrėjome tik kelis, bet nežinia, gal jie juos kažkur kitur talpina. Tokio vaizdo dar nesame matę. Seniau manydavome, kad Lietuviški kaimai būna šiek tiek apleisti, bet po šios kelionės galiu pasakyti, kad jie tiesiog tviska ir yra pagirtinos gyvenvietės. Lietuvoje bandoma palaikyti tvarką ir skoningą aplinką, o Meksikoje to labai pasigendame.
Pačiame Meksiko centre reikalai menkai geresni. Čia taip pat gatvėse pasitaiko nesuprantamų reiškinių, pvz. savadarbėmis palapinėmis apstatyti šaligatviai. Atrodė, tarytum žmonės ten nuolatos gyveno, o galbūt apsistojo protesto tikslais. Situacija neaiški, bet vaizdai tikrai prasti. Nepaisant viso skurdo, mieste išdygę keli dangoraižiai, bet didelio kontrasto nesuteikia, savo aplaidumu ir keista išvaizda prisiderina prie bendo miesto vaizdo. Nuotraukų padaryti nepavyko, nes lietus užstojo horizontą, o ir vaikštant šlapinti technologijų nesinorėjo. Tikėjausi, kad Meksiko miestas bus gražiausias visoje šalyje, bet nežinau kaip man gimė tokios iliuzijos.
Aplankėme žymų Meksiko miesto turgų. Turiu pasakyti, kad gavau geriau, nei tikėjausi: pardavėjai neįkyrūs, dėrėtia galima, pasirinkimas milžiniškas, pačių įvairiausių šlamštinių niekučių, viskas pagaminta Meksikoje, o labiausiai nustebino, kad nematėme jokio pigaus plastiko, neradome kiniško tipo nereikalingo šlamšto, čia tik dirbiniai, dekoracijos, rūbai, papuošalai ir visa kita. Mes nesame linkę išlaidauti suvenyrams ar niekučiams, bet šiame turguje vis vien apsipirkome. Mantautas svajojo apie meksikietiško tipo pledą, tad jam panorėjus, meksikiečiui pagaminus, mes tokį radome. Dabar galėsime jį tiesti pakrantėse po mūsų nauju, dar neišbandytu skėčiu nuo Saulės. Na, o dar mažas dalykėlis, kurio abu labai norėjome, tai Kouziukas, kurį mes pavadinome pagal anglišką žodį "cozy", reiškiantį jauku, patogu. Nusipirkome du, švelniai skirtingų atspalvių megstukus. Jų švelnus pašildymas puikiai tiks Lietuviškiems vakarams rudenį, kurių jau su pačiu didžiausiu nekantrumu laukiame.
Pridursime dar vieną pastebėjimą: čia nėra elgetų. Skurdžiame mieste būtų tikėtina pamatyti elgetaujančių žmonių, bet ne Meksiko mieste. Čia žmonės nesėdi gatvėse prašydami išmaldos, kaip daro didžioji dalis benamių Vankuveryje, o visi žmonės griebiasi pačių paprasčiausių darbų, kad tik užsidirbtų pinigėlį. Kai sustoji prie šviesoforo, iš karto keli žmonės pradeda bėgioti tarp automobilių ir net neprašyti pradeda valyti automobilio stiklus. Kai kur gatvėse žmonės šveičia praeivių batus. Pravažiavęs visą miestą galėtum pilnai apsipirkti, žmonės sankryžose pardavinėja visiškai viską: USB raktus, maistą, automobilių kilimėlius, rūbus, gėrimus ir daugybę kitų reikalingų, ar nelabai, dalykų. Visi neriasi iš peties, nes žino, kad už nieką pinigėlių niekas neduos. Šį principą kolkas matėme visoje Meksikoje. Juo remiasi vaikai, paaugliai, jų tėvai ir net senoliai.
