Gvatemalos ir Salvadoro pasienio nuostabos:
1. Kirsti pasienį nieko nekainuoja, tad labai nustebome, nes visur kitur Centrinėje Amerikoje plešia pinigus kaip tik sugalvoja.
2. Lėčiausias dokumentų tvarkymas pasienyje, kurį kada nors esu išgyvenusi, o aš dar kalbu ir apie tuos laikus, kai Lietuva nepriklausė Europos sąjungai. Mes ir dar trys žmonės buvome vienintėliai vakare kertantys sieną, bet, kažkodėl viskas vyko labai lėtai. Laimei, problemų nekilo nei su mašina, nei su mūsų dokumentais.
Šiaip ilgai užsibūti čia niekada neketinome. Jau eina 14-as kelionės mėnuo, tad esame labai pavargę, išsiilgę namų, draugų, o labiausiai aiškios, tvarkingos, žavios, dailios, paprastos, bet įpatingos Lietuvos. Mūsų kelionės galas jau beveik pasiekiamas ranka, tad skubame Panamos link, pakeliui niekuo nebesižavėdami. Tuo labiau, kad pasveikimas dar nesišypsojo prieš akis ir laukiant pasienyje man pakilo stipri temperatūra. Laimei, Mantautas jautėsi per piršto nago juodymą geriau ir sugebėjo automobilio dokumentus sutvarkyti vienas, o aš tuo tarpu susirangiau automobilyje, stengdamasi savo ligota išvaizda pasienyje nesukelti jokių įtarimų.
Salvadoras mūsų nenustebino, tik šiek tiek šokiravo neįtikėtinomis šiukšlių krūvomis. Gyvenimas čia panašus kaip ir visa kita ką mes iki šiol matėme Centrinėje Amerikoje. Pats kraštas pasižymi gražia vulkanine gamte, žaliai apaugusiais vulkaniniais kalnais.
Nesuprantame, ar Centrinėje Amerikoje nėra šiukšlių išvežimo sistemos, ar kokios kitoa bėdos, bet čia žmonės šiukšlina ten, kur stovi ar važiuoja. Žmonės net nemirktėli pro automobilio langą mėtydami šiukšles, atliekas, o vietiniai už kiekvieno kampo kažką degina - šiukšles, lapus, šakas, matėme ir degančias padangas. Dvokas ore klaikus, galvos skausmas neišvengiamas.
Nakčiai apsistojome prie pat pakrantės, kad Mantautas galėtų pasidžiaugti bangomis, o aš galėčiau išmiegoti savo dar vis nepraeinantį silpnumą.
